Antrieji namų darbai

Visi mėgstame filmus (ir nesakykite kitaip, nes nepatikėsiu). Žinoma, mūsų skoniai skiriasi: vienam arčiau širdies komedija, kitam – tragedija. Spėliojame, kaip toliau klostysis įvykiai, po kaulelį narstom pagrindinius veikėjus, aptarinėjam autorius ir panašiai. Bet ar kada pagalvojote, kad kūrinio centre gali atsidurti ne aktorius, o… kompozitorius?

Sąžiningai pasakius, peno tokioms „erezijoms“ davė Gintauto straipsnelis apie Liudmilos Gurčenko atminimą. Susimąsčiau: koks filmuose muzikos vaidmuo? Peržiūrėjau mėgstamiausius – taip kilo mintis užduoti jums antruosius namų darbus.

Michael Nyman – įvairiapusė asmenybė, realizuojanti save kine, fotografijoje ir kitose srityse, tačiau bene geriausiai žinoma dėl filmams kuriamos muzikos. Siūlau pasižiūrėti „Fortepijoną“ (nuorodą rasite forume). Pamąstykite ir jūs: apie ką šis kūrinys, kodėl taip pavadintas, kas iš tiesų yra pagrindinis jo veikėjas ar veikėjai? Kelkite savo klausimus, žavėkitės, piktinkitės (tik nebūkite abejingi). Šį kartą laiko limito nėra, tad tikiuosi įdomios tęstinės diskusijos.

Sėkmės!

33 komentarai apie “Antrieji namų darbai”

  1. Mečislovai, nuolat kalbate apie kažką „Aukštesnio”, tačiau jūsų argumentai prasilenkia tiek su pragmatiniu požiūriu tiek su bet kokia religine sąmone.

    apie „bjaurią vargonų muziką” ir tai kad menas naikina logiką – bet juk tai fundamentali tiesa. negi jūs einate į koncertą pamąstyti ir pasamprotauti? menas daug labiau skirtas jausmams, emocijoms, išgyvenimams.

    apie tai, kad jaunimas pulsuoja „kitu ritmu” ir kad jo neįmanoma suprasti. džiaugiuosi, kad susikalbu su jaunais žmonėmis ir abipusiai jaučiame pagarbą. jei nusenęs pensininkas burnoja ant jaunimo – ką dažnai girdžiu gatvėje – tai čia senimo bėda, o ne jaunų žmonių.

  2. Tikrai nesiruosiu perteikti zodis zodin nei Rytu, nei kokios kitos isminties, manau svarbu suvokti prasme. Svetimos man mintys apie reinkarnacija, nesiruosiu keisti Dievo. O jei kas tiki Rytu ar kitokiais dievais, yra pasirinkes ta astuonguba ar kaip ten prasviesejimo kelia, tai tegul atsisako visu gyvenimo teikiamu malonumu, eina i dykuma ir laukia nusvitimo. Atsiliepkite, mielos moterys, gal jus manote kitaip? Tikrai nesu intrigante, bei neturiu tokios valios stabdyti cia besiliejanciu minciu, tikiu tuo kuo tikiu, nepersu niekam savo nuomones, tik va pyktis blogas patarejas, ir man negeda kviesti myleti, dziaugtis gyvenimu, nes cia matau su sunkia negalia esanciu zmoniu, labai stipriu savo dvasia ir meile gyvenimui bei juos supantiems zmonems. Amen.

  3. Gerb.Valerija, dėkoju Jums už gražius palinkėjimus.Mano žemiška kelionė tęsis tiek, kiek leis Aukščiausias. Na ir dar , kaip mano atžvilgiu bus nusiteikęs ponas „P”/parkinsonas/.
    Bet aš tikiuosi „žydinčias tvoras” dar negreitai išvysti.

  4. Lietuviškai skamba visai kitaip… http://www.online.tt.lt/news.php?readmore=474 (trečiasis iš keturių fragmentų). Vaizdo ir garso kokybė prasta, bet palyginus su anglų kalba, kuria ir kurtas filmas, reikšmė originalui artimesnė. Na, bet čia tik tarp kitko :) Du geri vertėjai niekada neišvers to paties teksto vienodai.

    Smagu, kad šį kartą esate daug aktyvesni. Gal bus norinčių užduoti kitus „namų darbus”? Tai galėtų virsti visai šaunia tradicija.

  5. Kiekvieną iš mūsų galima būtų įvardint, kaip žmogų pasiklydusį tarp tokių problemų… Tik vieni ieško kelio, atsakymo… Kiti gyvena nesivargindami apie tai net galvot, o treti kaip išeitį renkasi savižudybę…
    Mane sujaudino ir sukrėtė filmo vieta, kai teatro mokykloje buvo cituojama ištrauka iš Šekspyro „Hamleto”… Man užstrigusi ši vieta, kai mergina (vaidinanti Ofeliją), bando suprast ir vaidint Hamletą, cituoju:

    – Jūs norite į kalejima?
    – Visas egzistavimas kalejimas…
    – O visas pasaulis?
    – Šis „puikus” pasaulis su savo žmogžudystėmis, karais ir purvu?
    – Bet egzistavimas blogiau už visa pasaulį…
    – Jūs taip galvojate, milorde?
    – Taip, aš taip mąstau ir tos mintys džiaugsmo ir palengvėjimo man nesuteikia…
    – Čia kaip kalėjime aš…

    (p.s. verčiau laisvai iš rusų kalbos,filmo dialogo,nežinau ar tiksliai taip skamba lietuviškas Hamleto variantas)
    Tai labai tiko filmo kontekste, nes Hamletas ir kalbėjo savo draugui, koks svetimas ir nesuprantamas jam šis pasaulis… Kaip ir Henriui, ir kažkam iš mūsų… Galima žinoma įvardinti ir Hamletą, ir Henrį kaip pasiklydusius, pasimetusius bepročius klaidžiojančius tarp realybės ir fantazijų… O galima juos priimt, kaip žmones ieškančius atsakymų tarp žmonių, kuriems tai išvis nerūpi…

  6. Miela Valerija, ačiū Jums. „Pasilik” – ne namų darbai. Tik šiaip pasiūliau…

    Pasiskaičius komentarus kyla noras tyčia užduoti pažiūrėti siaubo filmą. Gal ir kelis. „Pradvokusius” mirtimi, siaubu, tamsa. Kadangi, kaip čia vienas jau paminėjo, šiandieninis menas tuo persisunkęs, nieko labai naujo neparodysiu. Numanau, kad tuo užsitraukčiau nemažos lankytojų dalies nemalonę, bet jei sentimentalioje (pamiršusiems siūlau iš naujo pasitikrinti šio žodžio reikšmę) istorijoje, dramoje žmogus nebegali rasti nieko gražaus, gal reikia viską apversti ir pažiūrėti į kardinaliai priešingą kino meno pusę?

    Čia buvo nedidelis akmenukas į šiandieninio Henrio Votono (ne Henrio Letamo) daržą.

    Pagarbiai,
    piktas ežiukas

  7. ,,Bet grazi Rytu ismintis sako, kad: duok Dieve pakeisti gyvenime tai, ka as galiu pakeisti, neleisk sielvartauti del to, kas pakeisti yra ne mano jegom, ir duok isminties, kad atskirciau viena nuo kito.”- tai ne rytų išminties perliukas,o Optinsko vienuolyno vienuolių rytinės maldos žodžiai(be to pakankamai iškraipyti)…Vėlgi komentare matyti tik, kol kas nesuprantamas, intrigavimas, kažkur kviečia,bet kai bandai įsilieti į minčių srautą- stabdo.
    Įprastomis priemonėmis prasibrauti pro sąmonės barjerus į asmeninės psichologijos mentalinius laukus yra neįmanoma ir joks šiuolaikinis psichologas to padaryti negali. Net į žodžio ir minties esmės gilumą nepavyksta prasibrauti,neišeinant už ribų.. Būtina suvokti,kad visi esate tam tikroje kažkieno sukurtoje matricoje,hologramoje,tam tikrame požiūryje,programoje ir, neplėtojant disidento požiūrio ,jokių kitų reikšmių nesurasite..
    Nesutiksiu ,kad žmogus šioje žemėje laikinai,inkarnacijos mechanizmas egzistuoja ir to įrodymų yra tūkstančiai,tačiau na ir kas?
    Pats esu buvęs ne kartą ant beprasmybės ribos ir ,kiekvieną kartą, išeinant iš nustatytų visuomenėje ribų,vėl prasmę surandu… Be to yra instrumentinės metodikos,kurių pagalba labai lengva save pakeisti (pagal užduodamą sąmoningą individualią programą)..
    Labai keista matyti suaugusį ir net pražilusį žmogų,tačiau taip ir pasilikusį vaikiškame pasaulyje..Iš tikro,kiekvienas gyvena savo pasaulyje ,su savo mintimis ,jausmais ir vis dar žaidžia su mašinytėmis ir lėlytėmis.. Tuo tarpu laikas kaip smėlis pro pirštus kažkur nenumaldomai bėga ,jis prarandamas,taip ir lieka neišmoktos pamokos… O dėl jų teks dar ne kartą gimti ir iš naujo jas praeiti…

  8. Kiekvienas gyvena savam pasaulyje,su savo mintimis,tegu mintys liejasi laisvai:)
    Valerijai ačiū už gražias mintis ir palinkėjimus!

  9. Miela Femina, matau, kad nelabai isilieja musu lankytoju i diskusija apie filma „Pasilik”. Is tikro tai sudetingas filmas, kuri aptarinet gal imtusi tik kino gurmanai. Taip, filmo pabaiga nenuspejama, ir lieka peno apmastymams. Tarp kitko jis lyg netycia isilieja i musu keleto dalyviu diskusijas, kalbant apie meno prasme, jo uzbaigtuma. Juk menu mokyklos studentas Genris tap pat nebemato gyvenimo prasmes,jo nebedomina gyvenimo spalvos ir garsai, nebenori saves iprasminti siame gyvenime, nepajegia surasti gyvenimo tiksla. Jis pranesa savo psichiatrui, kad pasitrauks sestadienio vidurnakti is sio pasaulio. Psichiatras Semas bando visais imanomais budais sulaikyti ji nuo sio zingsnio- PASILIK, pasilik gyventi. Ir ka? Galu gale jis pats uzsikrecia tais savo paciento kosmarais. Kaip rase p.Mecislovas, filme labai daug kompiuteriniu efektu, labai staigi filmo scenu kaita, subtilios detales. Susiduriame ties ta trapia riba tarp gyvenimo ir mirties. Sunku brautis i pazinimo erdve: kuo daugiau nori suzinoti, kodel ir kam isvydai dienos sviesa, tuo labiau suvoki, kad zmogaus galimybes yra ribotos, ir kartais tai palauzia jautria ieskanciojo siela, sunku neisproteti. Neigimo neigimas- amzinoji filosofijos esme. Bet grazi Rytu ismintis sako, kad: duok Dieve pakeisti gyvenime tai, ka as galiu pakeisti, neleisk sielvartauti del to, kas pakeisti yra ne mano jegom, ir duok isminties, kad atskirciau viena nuo kito. IR KOKS GI VIS TIKTAI ZMOGUS DIDINGAS- ZINODAMAS, KAD SIOJE ZEMEJE LAIKINAI, JIS KURIA GROZI, GIMDO VAIKUS, JIS MYLI. Mylekime, dziaukimes, gyvenkime, daugiau sviesos tebunie musu svetaineje!

  10. Ger.Gerhardai, kaip malonu, kad mylite si zemiska pasauli, dziaugiates Dievo kuriniu su visom jo spalvom ir garsais, turite puiku humoro jausma, linkiu, kad jums zydetu tik geles ir kuo ilgiau testusi Jums si zemiska kelione …

  11. jei įsiklausysite į muziką jausmais,o ne ausimis,tai išgirsite jog ji visada yra arba kaip saulės šviesa-lygiai ir švelniai sklindanti iš šaltinio į visas puses,kartais būna kaip banga,kaip srautas,einantis organizuotai viena kryptimi.Tokios muzikos klausytis yra malonu ir gana sunku-ji neša informaciją ir energiją ir priklausomai nuo to,ties kuria organizmo zona susiduria su žmogaus organizmu(galva,krūtine ar apatine kūno dalimi) ,atitinkami ir jutimai. Dar yra toks ritmas,aš jį vadinu punktyriniu-tai aštrus ir dygus ritmas ,kaip ežys. Šis ritmas visada yra,kai jaučiate nesusiderinimą,,,,Tokiu ritmu gyvena žmogus iki 25 metų,jis yra ir gamtoje,jį jausdami esame sudirgę,išbalansuoti…Tokį ritmą skleidžia jaunuolis ,todėl pusamžis žmogus jo suprasti beveik negali.Beveik visas popsas,roko muzika daugelis ir čia demonstruotų ,,meno šedevrų ” ir buvo su tokiu ritmu… dar yra mirties ritmas-juo ,,dvokia” visos ligoninės,tualetas,labai užterštos vietos,onkologija. Muzikoje ,mene šio ritmo pilna,juk taip šitoks ritmas kažką jaudina…
    parašiau frazę,,tvora žydi” ir koks kontrastas su bendra situacija-norėjau parodyti ritmų skirtumus…
    Kad taip jausti,reikia mokintis suprasti -gal bus įdomu kažkam(nors beveik jokios vilties) Įgorio Kalinausko pakitusios sąmonės būsenų metodika..
    Dievas google padės jums susirasti…

  12. Jei aš kada pamatysiu žydinčią tvorą/metalinio tinklo/,tai bus ženklas,kad jau išseko visi terminai, ir laikas iškeliauti anapus saulės…

  13. Gerb.Gintautai, graziai Jus pastebejot, kad kai nuotaika bjauri, gali zmogus prarasti domejimasi viskuo, taciau zmones skirtingi, vieni tokioje busenoje kencia patys,neliedami ituzio ant aplinkiniu, ir jei jie grazus savo vidumi, juos butinai aplankys pozityvios mintys, kiti gi bjauria nuotaika nori uzkresti kitus, kaltina pasauli netobulumu. Aciu Jums uz labai santuru vyriskuma, uz subtilu minciu destyma, uz tai, kad esate idomus ne tik sau, ir uz tai, kad esate geranoriskas kitu pasisakymams.

  14. o pas mane tvora pražydo…
    Aš niekuo nekaltas,jei pasaulį jaučiu kitaip,šeštuoju jausmu ir visais jutimo organais…
    Jūs matote paveikslą ir džiaugiatės nupiešta teplione,spalvomis , bet iki esmės,iki jausmų ir to ,ką norėjo pasakyti autorius oi kaip toli…Norite pamatyti daikto esmę,jo dvasią,mintį ir emociją-t.y. tikrą daikto esmę(jo dvasią ) ?

    Atsistokite prieš paveikslą ar nuotrauką ir iš galvos centro (įsivaizduojamo ,jutimo ) išsiūskite lyg tai spindulį ,per tarpuakyje esantį centrą ir juo prisilieskite prie paviršiaus,o poto pridėjus jėgos truputį ,paviršius nugalimas ir tuo spinduliu prasiskverbiama truputį giliau į paveikslą(gal būt net prasiskverbti už paveikslo). Prisiminkime pasaką ,,alisa iš veidrodžio karalystės”.Pajusite kaip spinduliu iš paveikslo plūsta emocijos,mintys ir net kvapus galima pajausti,galima pajausti menininko darbo metu buvusias emocijas,mintis ,tikrą į darbą įdėtą menininko energiją.
    Tai ir bus tikroji meno kūrinio vertė.Ne išorinis spindesys,ne teplionė išreikšta dažais,o tikroji daikto vidinė energetinė vertė…
    Taip paprastas juodas kleksas ant popieriaus lapo tampa pasaulinės vertės šedevru,jei moki pajausti..
    O pas mane pražydo tvora…

  15. Pritariu Gerchardui,man taip pat patinka įvairi muzika,ir iš proto dar nė viena neišvedė:)
    o kartais patinka ir tyloje pabūti,pasiklausyti gamtoje esančių garsų:)

  16. Mielai klausausi įvairių stilių muziką, ir nejaučiu, kad kurio nors stiliaus muzika mane žudytų ar vestų iš proto.Šokiui irgi esu neabejingas.Jei yra nuotaika, nesvarbu, ką šoktum,teigiamas emocijas sukelia ir” bumčikai”,ir liaudiški motyvai ,ir klasika.

  17. O ką galima tokio gražaus pasakyti apie tokius banalius dalykus,kurie vizualiai rodomi filmuose ar mene-susitiko moteris vyrą ir prasidėjo poravimosi-vilionių ritualas… Viskas paprasta ir banalu.Jei grožėtis vestuvinėmis plunksnomis,grožėtis vilionių garsais tai vėlgi yra tik pilstymas iš kiauro per rėtį… Gal jaunam,kurio hormonai groja ir įdomu jam ir jaudina,tačiau mūsų amžiuje tai jau banalu…
    Menas gi šiais laikais labiau mirtį ir jo idėjas propaguoja,tai kodėl turėčiau dėl to jaudintis-manęs tai neveža,tai jau koktu…
    Atsiliepiau tik todėl,kad užkabino mano savimonę,kad vis bandoma pasakyti kad tai gražu..Tada reikia įvardinti kas tame gražaus yra…
    Vargonų muzika yra gražu? pasakysiu kas joje yra bjauru-vargonų muzikoje nėra švaraus balso,visas garsas yra vibruojančiai griaunantis žmogaus gyvybines energijas,mąstymo procesus auros lygyje. Specialistai jau senai žino šią savybę ir tuo naudojasi kad tikyboje neliktų logikos…
    O kodėl tada roko stiliaus muzika yra žudanti,nors kvailių pasaulyje yra tiek daug,kad atrodo visi išprotėjo.Jau pats faktas ,kad iš bityno bitės bėga ,jei ilgai barška ir gaudžia roko muzika? Tačiau atsiranda žmonių su įaudrinta vaizduote ir sąmone ,kurioms tik tokios vibracijos yra tinkamos… Dažniausiai net turinio ar kažko ypatingo melodijoje net nereikia,užtenka kad bumčidralas geras būtų ir tada konvulsijos prasideda-žmogus tai šokiu vadina…
    Žinoma,kaip pasakys daugelis,viskas tai tik negatyvus mano požiūris,o gal tai mūsų civilizacijos sukurta realybė ,kurios vėl gi ta pati dauguma net nemato ? gal tos teisybės ir nereikia? būdami purvini patys ir kitus tepame ,nes kitokie mums baisūs…
    Todėl,anot mano dvidešimtmečio sūnaus,tėvai, nepradėk….

  18. Gerbiamieji, manau, kad mielos Feminos pakvietimas pasidalinti mintimis apie mus jaudinancius dalykus neturi sukelti negatyviu emociju apie meno kuriniu prasme ir giluma. Si jauna moteris tikisi musu grazaus, kulturingo minciu destymo apie tai, kas istrigo atminty ir del ko. Jei ji noretu vieno ar kito filmo issamaus meno zinovo ivertinimo, ji ir kreiptusi i juos. Mes gi- matykime per savo supratimo, per savo paprastumo/bet ne prastumo/ prizme- tik tiek…O tame paprastume kartais prazysta tokie perliukai… /Ir tada Femina plos is dziaugsmo rankutem/…
    Jei as neklystu- musu svetaine kviecia: DRAUGAUKIME!

  19. Filmas,,stay” tikrai įdomus, siužetas įtraukiantis, tačiau didžiausią pliusą rašyčiau ne už tai, o kaip visa tai pateikta. Žiūrovo dėmesį prikausto dažnas ir staigus veiksmo scenų perkėlimas iš vienos vietos į kitą. Galbūt dėl to filmą nėra lengva žiūrėti. Šioje istorijoje panaudota daug subtilių, nepastebimų detalių ir atrodytų, visai nereikšmingų smulkmenų, kurios iš tiesų atskleidžia visą istorijos esmę. Deja, dažniausiai smulkmenoms neteikiu per daug dėmesio… Šį kartą irgi, tačiau į akis vis užkliūdavo per trumpos vieno iš pagrindinių veikėjų kelnės. Ir ką jūs manot? Tai labai reikšminga detalė(?). Prisipažinsiu, žiūrint buvau prikūręs begalę filmo atomazgų, tačiau atskleisti esmės nepavyko. Pabaiga, kaip ir daugumoje gerų trilerių, nenuspėjama. Vadinasi, filmas tikrai geras….
    Tik likau jo nesupratęs.O kas gali suprasti žmogaus vaizduotės pasaulį,kas realiai buvo žmogaus virtualiame AUKŠTASIS AŠ pasaulyje,o grįžęs atsimena ten matytus vaizdelius.?… Kažkaip maniau, kad tas daktaras- šizofrenikas, ir jo pacientas – vaizduotės vaisius( panašus scenarijus kaip ir ,,Slėpynės”) . Tačiau pabaiga viską sujaukia…
    Manau pagal prasmę,minties gilumą ,,šeštas pojūtis” yra žymiai vertingesnis,žymiai daugiau peno apmąstymams ir žinių duoda…

  20. Ačiū, Valerija už įdomias mintis – dar nematytas ir negirdėtas draugauki.me puslapiuose. Pajutau, jog kalba artimas menui žmogus. Iš kitos pusės jaučiu, kad turite gilios gyvenimiškos patirties. Jūsų komentarą galima skaityti kaip esė.

    Dėl kilusios diskusijos apie meno išbaigtumą ir ribas ,tai turiu labai kategorišką nuomonę. Taip gali kalbėti tik visiškai šiai sričiai laiko neturintis žmogus.

    Kadangi esu didelis muzikos ir kitų menų gerbėjas, galiu pasakyti, kad kažkada ir man užeidavo panašios mintys, jog visa tai jau kažkur girdėjau ar mačiau. Užeidavo bloga nuotaika, galvodavau, koks neįdomus pasaulis.

    Po to pamąsčiau, o kodėl man taip atrodo? Ką aš nuveikiau, kad paneigčiau šias negatyvias mintis? Ir pradėjau tiesiog dirbti! Ieškoti ir domėtis. Štai koks paprastas atsakymas.

    Pokalbiuose su žmonėmis, internete, žurnaluose ir atsitiktinėse vietose aptikau tokių muzikinių unikalumų į jokius stilistikos žanrus netelpančių kūrėjų, jog nuo tos dienos man pasaulis turtingas nesibaigiančiais kūrybiniais ištekliais.

    Bet norint tai atverti sau – reikia irgi padirbėti. Ir gerokai padirbėti. O kažką suradus dar reikia dirbti ir su savimi. Kad pavyktų suprasti Tarkovskį – kaip Valerija sakė – ir kad jis nebūtų nuobodus.

  21. Mečislovai, tada rekomenduoju pažiūrėti filmą „Stay” („Pasilik”). Užtikrinu, kad jei norėsite jį suprasti, vieno karto neužteks. Mačiau jį 11-12 kartų, ir visada rasdavau detalių, kurių iki tol nepastebėdavau. Jos yra raktas. Pabaigos vienareikšmiai interpretuoti neįmanoma. Man būtų įdomu išgirsti apie jį ir Jūsų nuomonę.

  22. svarstoma tik tiek,kiek tai erzina,suteikia emocijų,o toliau…? anksčiau rydavau knygas ir jų turinį ,,tonomis”,tačiau dabar beveik neskaitau iš viso ir filmai pasidarė visiškai be skonio,neįdomūs ,lyg tai be druskos,dažniausiai turinio pabaiga aiški jau po 20 sekundžių matymo…

  23. Kaip tai „nesvarstoma”? Va, ir dabar diskutuojam. Nėra tiesos kaip tokios, nėra tiesos savaime. Ji visada yra KAŽKAM, vadinasi, ji visada subjektyvi. Kuo tikėti, pagal tam tikrus kriterijus atsirenkame patys. Na, o kartais intuityviai. Juk net lošikai aklai nestato.

  24. Visos įmanomos knygos ir literatūriniai kūriniai jau parašyti,visas įmanomas garsų sąskambis irgi išbandytas-gal būt tik ne kiekvienas tai esame skaitę ir girdėję…..Tiesa ,ne viskas yra knygų ar partitūrų formoje… Yra ir kitos formos,kol kas mumis nesuvokiamos. Pažvelkite,kaip aplinkui niekas nesikeičia,viskas tik kartojasi,panašiai kaip sugadinta plokštelė.. Tačiau,jei tai nesuteikia ,,optimizmo”,tai to ir nėra arba būti negali ir todėl iš karto atmetama… nesvarstoma…
    daugumoje literatūra tai tik asmeninis kažkieno(rašytojo) požiūris,o muzika tai tik organizuotas triukšmas,tai tik autoriaus tylumos baimės išraiška ir tos baimės primetimas visiems.
    Mėgstu klasikinę muziką gyvai,,,,

  25. Tikrai nereikia gąsdintis… Būna atvejų, kai atsiverčiam knygą, ką nors perskaitom ir pamatom, kad kažkas labai tiksliai įvardina tai, ką mes daugybę metų jautėm, mąstėm, bet nesugebėjom įvardinti, apibrėžti. Atrodo, kad kažkas tarsi perskaitė mūsų mintis, nors patys niekada to neišsakėme. Nejaugi dėl to dabar bijosim eksperimentuoti patys ir visą malonumą atiduosim kažkam kitam?

    Kai kurie literatūros teoretikai teigia, kad nieko nauja sukurti neįmanoma: visa, kas mus supa, yra tik nesibaigiantis kartojimas, kopijavimas, perdirbimas (taikoma tai, beje, ne tik literatūrai). Vargu ar tokia teorija gali nuteikti optimistiškai. Aš ja netikiu, ir jums nesiūlau tikėti. Kiekvienas iš mūsų gali būti tegul ir mažyčio savo paties pasaulėlio kūrėjas, kiekvienas gali jį kažkam atverti ar užtrenkti panosėje duris. Aš tik prašausi į svečius – paragauti nuo kiekvieno stalo tos pačios, bet vis kitokios duonos.

  26. Tik tegul nesusidaro klaidingas ispudis, kad man patinka vien tokio pobudzio filmai. Nesu snobu snobas, ne. Nesedziu ir nemastau kasdien, kaip cia patobulinus pasauli. Tiesiog, manau, kad bet kokioje gyvenimiskoje situacijoje zmogus turetu pasistengti elgtis kiek imanoma zmoniskiau, o filmai, knygos tokio pobudzio labai padeda pazvelgti i save is salies, ar pasidziaugti savimi, ar pasigedyti tyliai savyje, prisiminus, jog teko pasielgti kai kada ir nelabai gal garbingai. O rutina mane labiausiai naikina, todel ir filmus ir muzika megstu labai ivairia, gal apie tai kada irgi pasidalinsime mintimis. Aplanko visokios mintys, ir jausmu fejerverkas toks spalvingas, taciau labai noriai semiuosi grazios isminties is visur, nors ir zinau, kad nerasiu to filosofinio akmens, bet, jei tai padeda siek tiek pakilt nuo zemes tam, kad grizti i ja geresnei- verta su tuo susidurti. Dabar sodu metas, turiu 4 anukelius nedidukus, todel gal reciau ima nemiga, paplusejus krentu i lova ir greit uzmiegu, bet radus laiko, butinai paklaidziosiu po jusu minciu labirintus. Dziugina Jusu atejimas i svetaine. Na, o pasakymas, kad jau Jus kai ko nesugebate issakyti zodziais, tai tikrai gali nugasdinti svetaines lankytojus, ir jie nedris pasireiksti, nes mes zadame augti iki Jusu. Nejaugi tikite, kad stai ims ir atsiras naujasis Seneka, ar Ruso, kurio laiskus karts nuo karto paimu pavartyti. Zinau, kad kartais ir nedaug ragavusio mokslo, bet daug gyvenimo druskos, zmogaus ismintis tokia sviesi ir grazi, ir sildo ir guodzia. Taip, kad is tikro, Jusu smalsuma galim patenkinti ir mes : senjorai- mums skirto dienorascio dalyviai…

  27. Valerija, esu nuoširdžiai dėkinga už tokį puikų ir išsamų komentarą… Rašote ir kaip tikra kino kritikė, ir kaip jautrios sielos žiūrovė. Būtinai pasireikškite dažniau :)

    Kartais labai sudėtinga paaiškinti, kas kūrinyje (knygoje, filme, dainoje) sužavi labiausiai, nes atrodo, kad apčiuopus ir ištraukus apžiūrėti vieną jo dalį ima ir sugriūva visa kompozicija. Panašiai man atrodo ir situacija su šiuo filmu: muzika nuostabi, aktorių vaidyba, siužetas – irgi, bet tikrąją savo vertę šios dalys įgyja tik sąlytyje su kitomis, tik tada, kai žvelgiama į visumą.

    Pažiūrėjus „Fortepijoną” man taip pat kilo begalė minčių ir klausimų, prieštaringų jausmų. Tikėtina, kad panorau užduoti šiuos „namų darbus” ne dėl to, kad labai susižavėčiau filmu ir norėčiau pasidalinti, bet dėl to, kad giliai viduje kirba mintis, jog kažkas iš Jūsų jame pamatys ir įvardins tai, ko pati nesugebu nusakyti žodžiais. Taip, tai galima vadinti paslėptu egoizmu arba vaikišku smalsumu – nelygu, kaip pažiūrėsime :)

    Sėkmės ir gerų filmų visiems kino mylėtojams!

  28. Miela Femina, bandysiu isdestyt savo mintis, kaip jau gausis, bet is sirdies…
    Musu gerb.dainininke M.Povilioniene po sunkios ligos, paprasyta zurnalisto pasidalinti mintimis apie tai, kaip elgtis uzklupus tokiam lemties smugiui,tepasake: reikia dazniau pakelti akis i dangu, o po zeme visi mes anksciau ar veliau atsidursime. Taigi, aciu Jums uz ta grazu nora pakedenti zmogaus jausmus, trumpam rasti galimybe atitrukti nuo tu nesibaigianciu kasdieniu rupesciu, pazadinti savyje ta dieviskaji prada, nes kiekvieno zmogaus, net ir uz sunkiausius nusikaltimus nuteistojo kalinio sirdyje yra kertele dieviskos buveines /tai kunigo zodziai/.
    Savo laiku labai megau ziureti A.Tarkovskio filmus. Ziuredavau juos viena, nes draugems jie atrodydavo pernelyg istesti, niurus, pilki, gniuzdantys. Labai megau R.Zemkausko siulomus vakarinius seansus „Snobo kinas”. Manau, prie ju galima priskirti ir neholivudini filma „Fortepijonas”. Jis pelne nemazai garsiu apdovanojimu. Viskas mane jame pakerejo- ir siuzetas ir operatoriaus darbas ir nuostabi garsiu aktoriu vaidyba. Tai be galo jaudinanti jausmu drama, o muzikinis takelis taip susilieja su filmo turiniu, su vandenyno osimu,su filmo heroju nuotaikom, kad ta visuma sukrecia iki pat sirdies gelmiu. Muzika filmui tiesiog paryskina isgyvenimus del kiekvieno grazaus, kilnaus ar ziauraus veikejo elgesio, praturtina ta jausmu gama, paliecia jautriausius sielos kampelius. Ka reiskia nebylei Adai Fortepijonas: tai jos gyvenimo dalis, kurio netekus atsiveria gili kraujuojanti zaizda, tai jo netektis privercia padoria moteri pastumeti i ji nupirkusio Dzordzo glebi…
    O ar mes patys turim noro ir jegu priimti, suprasti kiek kitokius zmones, ar liekame abejingi kitu skausmui, ar istiesiame pagalbos ranka? O gal siekiame tik tokiu bendrijos, kurie mums yra patogus? Apie daug ka vercia susimastyti sis filmas. Na, o ivertinti visas filmo peripetijas, aktoriu vaidyba- tai jau viename rasinyje butu sudetinga.
    Taigi, pamastykime, kiek gi musu sirdyse liko kerteles Dievuliui apsigyventi. Niekada nevelu isvalyti savo sielos ruma…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.