Lenktynės kaip laimėti rinkimus „Savivalda 2011 m.” tęsiasi. Šiadien pašto dėžutėje atsidūrė laiškas:
Tai bent pagalvojau… Tikriausiai parašė paauglystės ar studijų laikų simpatija. Kaip namo eit, ką žmonai pasakyt? Gal geriau čia vietoj prie dėžutės atplėšt, perskaityt ir likviduot visus praeities klystkelių prisiminimus? Iš kitos pusės toks laiško „formalumas” ir nekaltumas pakišo ir kitą mintį: o gal šis vokas pilnas juodųjų miltelių ir tik atplėšus mirtina liga garantuota? Iš pažiūros akivaizdus nekaltumas gali slėpti savyje netikėčiausius dalykus. Tačiau ar gali kas nors išgąsdinti lietuvišką senjorą? Žinoma, kad ne. Taip besvarstydamas net nepastebėjau, kaip atsidūriau ant namų slenksčio. Todėl nustojęs varyti sau įvairias baimes, grįžęs kartu su žmona atplėšiau ir išvydau!.. Mano nusivylimui dar vieną rinkiminę agitaciją. Voko išvaizdos etiketą ir familiarumo ribas jau pamatėte. O štai ir pats laiškas:
Mokytoja Vaida Kiznytė tikriausiai pamanė, kad rinkimuose balsuoja vaikai, nes poetinis įkvėpimas ir perdėtos emocijos neleidžia tikėti jos politiniais sugebėjimais ir polinkiais dirbti savivaldoj:
„Juk vaikai užauga… Mes patys – užaugę vaikai… Karo muziejaus sodelyje mūsų turėtų būti daug, žiūrinčių į plevėsuojančią trispalvę, skambant mieliems širdžiai Kauno varpams… Linkiu šio tikslo siekti kartu ieškant bendrų kelių – ateiti į rinkimus 2011 metų…”
Gerai prisimenu, kaip studijų laikais bausdavo mus už daugtaškio naudojimą, kadangi jis reikšdavo minties abstraktumą, neišbaigtas asociacijas, laiko ir erdvės neapibrėžtumą, atvirą kelią interpretacijoms ir pan. Tikriausiai jis negali būti naudojamas ir rinkiminėje kalboje, nes konkrečių užduočių, tikslų ir planų čia nesimato. Turbūt jų ir nėra.
Parašykite komentarą