Mane seniai domina paprasti kaimo kryžiai. Jeigu viena važiuoju keliu ir pamatau, visuomet sustoju ir atidžiai apžiūriu. Kryžiai pakelėse Lietuvoje pradėti statyti atėjus krikščionybei. Dažniausiai buvo statomi prie sankryžų, tačiau dabar tapo madinga kryžius statyti žmonių gyvenamai vietai pažymėti bei atskiriems nusipelniusiems žmonėms. Žodžiu, dabar daug kas stato ir tai daro įvairiomis progomis. Kartais tiesiog gaila žiūrėti: kryžius pastatomas, pašventinamas, o kitą dieną visi jį pamiršta, aplink pradeda augti dilgėlės ir usnys. Vieną tokių kryžių tenka ir man prižiūrėti.
Ankstesniais laikais žmonės Gegužės mėnesį giedodavo prie kryžių gegužines giesmes. Dabar šis paprotys nedaugelyje vietovių išlikęs. Dažnai ateinama prie kryžiaus pasiguosti, kai rodos žemė slįsta iš po kojų, ar šiaip pasimelsti. Kartais ateinama padėkoti Aukščiausiajam, bet, man atrodo, žymiai rečiau nei pasiguosti.
Aš siunčiu keletą savo ir gretimų kaimų kryžių nuotraukų. Paskutinį kryžių, skirtą Šilsodžio kaimo žmonėms atminti, pastatęs žmogus pats žuvo kraupioje avarijoje Gruodžio pirmąją dieną. Kartu tuomet žuvo ir Vilkaviškio mero pavaduotojas, o meras buvo sunkiai sužeistas. Taigi, galime sakyti, jog kryžių kūrė ir pasistatė lyg ir sau.
Patricija
Parašykite komentarą