KŪČIOS

kuciosAnot lietuvių tautos etnologijos tyrinėtojos Pranės Dundulienės, senovės žyniams pastebėjus, jog dienos pradėjo ilgėti, būdavo skelbiama didelės šventės pradžia, kurią lydėjo sudėtingos apeigos, magiški veiksmai, burtai, aukos ir t.t. Ši diena vadinta Kūčiomis. Kūčių žodžio kilmė yra labai sena ir sieja mūsų mažą tautą su didžiosios dalies Europos senąja kultūra. „Lietuvių kūčios, lenkų kūčia, graikų kukkia reiškė pagamintą iš įvairių grūdų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų prosenių vėlėms.” (P. Dundulienė „Lietuvos etnologija”, p. 230) Vakarinėje Lietuvos dalyje po Kūčių vakarienės, moterys berdavusios ant žemės margus žirnius kartu sakydamas tokius žodžius: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom beriu”. Kočėmis vadindavo vėles. Mokslininkai spėja, kad būtent nuo šio žodžio kilo Kūčių pavadinimas.

Vienas svarbiausių senųjų Kūčių papročių – apeiginis prausimasis. Jis vykdavo atlikus visus šventės pasiruošimo darbus. Pirmiausia šeimininkės arba merginos prausdavo vyrus nusirengusius iki juosmens, vėliau prausdavosi pačios moterys. Vėlesniais laikais vakarėjant Kūčių dienai žmonės prausdavosi pirtyse ar kubiluose. Apeiginis prausimasis turėjo gilią daugiasluoksnę apsivalymo prasmę. Šis veiksmas turėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, atitolinti nelaimes, piktąsias dvasias ir pan. Kita svarbi apsiprausimo prasmė, jog prie šventinio stalo žmogus turėjo sėsti būdamas švarus, t.y. be nuodėmės ir blogų minčių. Juk prie to paties stalo renkasi mirusiųjų vėlės. Todėl žmonės stengėsi susitaikyti su kaimynais, atleisdavo įvairius dalykus savo priešams.

Vyriausias iš susirinkusiųjų prie stalo (tėvas arba senelis) garsiai melsdavosi, po to visi linkėdavo svarbiausių žmogui dalykų: sveikatos, laimės, kadangi ypatinguoju Kūčių vakaro metu ištartiems žodžiams buvo suteikiama ypatinga magiška galia. Pirmiausia valgydavo kūčią, gamintą iš pagrindinių senais laikais augintų kultūrų: kviečių, miežių, žirnių, pupų ar rugių, dažniausiai sumaišytu su miešimu – medumi pasaldintu vandeniu. Po to ragaudavo duonos, obuolių, po to kūčiukus.

Kūčios sudėtis įvairiuose Lietuvos regionuose buvo skirtinga. Joniškėlio apylinkėse ją virdavo iš kviečių, miežių, avižų ir žirnių, Rokiškio – iš kviečių, žirnių, pupų ir kanapių. O Merkinėje kepdavo kūčią kaip duoną. Šeimininkas ją šventiškai pasipuošęs apnešdavo tris kartus apie namus. Apėjęs trečią kartą, belsdavosi į duris, tuo tarpu šeimininkė klausdavo, kas čia atėjęs. Šeimininkas atsakydavo, jog tai dievulis prašosi su kūčele į namus. Tuomet buvo įleidžiamas į vidų, sėsdavo garbingiausioje vietoje, laimindavo šeimyną, išsakydavo linkėjimus. Pasak P. Dundulienės, „šeimininkas, nešiojantis kūčių kepalą, kraitelę su kūčių patiekalais ar paplotėlius, greičiausiai vaizdavo sudievintą mirusį prosenį, nešantį savo įpėdiniams palaimą, gerovę, kurią suteiksią būsimas derlius, duodantis kasdienę duoną. Todėl jis, kaip garbingiausias svečias, buvo sodinamas svarbiausioje stalo vietoje.” (Ten pat, p. 231)

Įvairūs moksliniai duomenys leidžia manyti, kad kūčios patiekalas buvo skirtas protėvių vėlėms vaišinti. Vyravo tikėjimas, kad mirusieji nenutraukia ryšio su gyvaisiais ir švenčių metu ateina vaišintis į savo namus. Šis tikėjimas galbūt atsirado dėl to, jog žemdirbiai buvo įsitikinę, kad iš kartos į kartą auginami javai juos susieja su mirusiais protėviais. Kadangi šis maisto ir išgyvenimo šaltinis buvo paveldimas, buvo manoma, kad javai yra amžinai gyvi ir simbolizuoja nesibaigiantį gyvenimą. Todėl mirusiesiems tekdavo įpatinga pagarba Kūčių metu. Jiems būdavo aukojami pirmieji valgio kasniai ir gėrimų gurkšniai. J. Maletijus (XVI a.) yra minėjęs, jog lietuviai aukojamą maistą pildavo po stalu. Švenčioniškiai (XIX a.) kelis lašus užpildavo ant staltiesės. Taip pat yra užfiksuota, kad Gardino srities lietuviai  (XIX a. pab.), prieš pradėdami valgyti kūčias, gerdavo iš to paties indo. Po lašelį gėrimo ir sriubos nupildavo ant stalo mirusiųjų vėlėms. Ukmergės apskrityje, apie Pagirius, priešais tą vietą, kurioje anskčiau sėdėdavo mirusysis, pastatydavo stiklinę alaus ar giros ir palikdavo per naktį, kad pasirodęs turėtų ko atsigerti. Šimonyse pavalgius Kūčių vakarienę ir nuvalius stalą vėl jį padengdavo – padėdavo mėsos ir šaltienos, kad mirusieji turėtų kuo pasivaišinti. Kad vėlėms būtų šviesu, kai kuriose vietose degdavo žvakes. Apie Punską aslą barstydavo pelenais. Iš ryto žiūrėdavo ar nėra „pėdų”. Jiegu būdavo žymės, manydavo, kad vėlės tikrai apsilankė.

Tarp kitų svarbių Kūčių valgių minėtina miežinių kruopų košė (grucė) valgyta su aguoniniu pienu. Taip pat svarbus avižinis kisielius, kurį žemdirbiai patys valgydavo bei vaišindavo vėles. Labai senas, tradicinis Kūčių patiekalas buvo maltiniai, pagaminti iš apšutintų avižinių miltų tešlos. Vėliau juos pakeitė prėskučiai. Tilžės apylinkėse, pradedant nuo Kūčių baigiant sausio 6 d. vadinamais šventvakariais virdavo garuose mažus ruginių miltų kepaliukus. Dusetose kepdavo plokščią apvalų ragaišį plotinį. Manoma, jog apskritos formos valgiai galėjo turėti sąsają su grįžtančios saulės laukimu. Apskritimas daugelyje tautų ir kultūrų buvo svarbiu simboliu, reiškiančiu tobulybę, harmoniją, pasaulio sandarą bei, žinoma, simbolizavo dangaus kūnus. Prie senų ir tradicinių patiekalų taip pat priskiriami barščiai su grybais ar mėsa, žuvis, ypač lydeka, kuriai tautosakoje priskiriamos nepaprasto vaišingumo savybės.

Gilioje senovėje Kūčioms gamindavo 13 arba 12 patiekalų, kurių skaičius sietinas su 13 ar 12 mėnulio mėnesių metuose. Pradėjus metų laikus skaičiuoti pagal saulę ir nusistovėjus 12 mėnesių kalendoriui, Kūčių vakarienei imta ruošti 12 patiekalų. Šios šventės metu būdavo atliekama daug įvairių būrimų, apeigų, tikintis ateityje palengvinti savo ir šeimos dvasinę būtį ir praktiškąją buitį. Apie visus pakalbėti trumpame Kūčių dienos dienoraščio įraše sudėtinga. Tikiuosi tai padaryti ateityje.

Ramaus ir prasmingo Kūčių vakaro, prisilieskite prie išsitęsusio laiko, jungiančio tradicijas, papročius, žmones, prisiminimus ir ateities svajones.

Ši medžiaga paruošta pagal Pranės Dundulienės knygą „Lietuvos etnologija” (Leidykla „Mokslas”, 1991).

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.