Jau praėjo gana nemažai laiko nuo mano paskutinio pasakojimo apie šios vasaros kelionę po Italiją. Todėl tiems, kas nekaitė pirmųjų rašinukų, juos galite rasti štai čia: Milanas ir Milano katedra.
Kaip minėjau, visą savaitę buvome apsistoję Milane, tačiau buvome suplanavę vienos dienos išvykas į kitus nuostabius Italijos miestus, kurių, žinoma, šioje šalyje tiesiog labai daug. Trečiąją kelionės dieną turėjome vykti į Veneciją. Bilietus traukiniu buvome užsisakę dar Lietuvoje internetu. Tačiau šį kartą padarėme nedidelę klaidą. Mūsų traukinys sustojo ir mes išlipome Mestre, miestelyje vos už kelių kilometrų nuo Venecijos. Tačiau vietos stotyje netrukus išsiaškinome, kad vienos stotelės kelionė iki pačio pagrindinio mūsų tikslo tekainuoja vos vieną eurą, o traukiniai važiuoja kas 15 minučių.
Mūsų bilietų užsakymo klaida gavosi dėl labai paprastos priežasties: norėjome pakeisti jau rezervuotos kelionės datą ir laiką, todėl neatkreipėme dėmesio, kad sistema automatiškai parinko kitą galutinę stotį. Todėl būkite atidūs! Italijos traukinių internetinė bilietų sistema šiaip jau pasižymi daugeliu „įdomių” detalių. Pavyzdžiui, to paties vartotojo vardu negalima rezervuoti dar vienos kelionės – leidžiama tik vieną! Bandžiau prisiregistruoti ir kitu žmogumi ir naudoti kitą banko kreditinę kortelę – rezultatas tas pats. Perskaičiau begales forumų apie tai ir visi minėjo tas pačias, deja, neišsprendžiamas problemas. Todėl apie kitas keliones po Italiją teko galvoti jau pačioje šalyje prie traukinių bilietų kasos.
Įspūdžiai Venecijoje prasideda jau užriedėjus traukinio ratams ant ilgojo tilto jungiančio žemyninę Italijos dalį su garsiąja sala (žr. žemėlapį). Ir nesibaigia iki pat viešnagės šiame mieste pabaigos.
Be didelių išvedžiojimų galiu pasakyti, kad ši pasaulio vieta man paliko vieną giliausių įspūdžių. Man retai taip būna, bet akimirką buvau panorėjusi ten apsigyventi…
Bet ar gali būti mielesnis kampelis nei namai? Juo labiau, kad pakalbėję su vienu gondolininku išsiaiškinome nelabai linksmą Venecijos dabartį. Paaiškėjo, jog per paskutiniuosius trisdešimt metų (po paskutinio didelio potvynio) iš Venecijos išvyko apie du trečdaliai gyventojų. Jų skaičius nuo maždaug 200.000 sumažėjo iki 70.000. Nors įvairūs šaltiniai pateikia, jog dabartinė populiacija siekia 270.000 žmonių, tačiau apie tikrąją situaciją galima paskaityti štai čia – Population decline set to turn Venice into Italy’s Disneyland. Galbūt enciklopedijose pateikiami didesni skaičiai atsižvelgiant į nuolatinius turistų srautus, ar žmones kasdien atvykstančius į Veneciją tvarkyti ir prižiūrėti savo verslo. O lankančiųjų šį miestą – stebuklą labai daug. Visos miesto gatvelės sausakimšos svečių. Todėl normalu, kad mieste veikia daug parduotuvių, restoranų ir kavinių, siūlančių visas būtiniausias paslaugas keliaujantiems. Mūsų kalbintas gondolininkas yra gimęs Venecijoje, tačiau taip pat buvo priverstas išvykti iš savo gimtojo miesto, tačiau kasdien čia atvyksta į darbą plukdyti žmones. Vietos gyventojai palieka Veneciją dėl itin brangaus nekilnojamojo turto, kurį įpirkti darosi brangu net ir pasiturintiems žmonėms. Žinoma, kažkiek įtakoja ir sudėtingesnės jo išlaikymo sąlygos – potvyniai ir drėgmė. Tikriausiai ilgainiui pabosta ir milžiniškas turistų šurmulys, galbūt tiesiog norisi ramybės ir poilsio. Visgi šis nelabai linksmas fonas tuoj pat pasimiršta nardant smulkiomis Venecijos gatvelėmis ir nepakartojamais vaizdais, atsiverenčiais į tolumoje matomas kitas salas. Visai tai žemiau esančiose fotografijose.
Pagrindinė susisiekimo priemonė Venecijoje – gondola bei kitos įvairių tipų vandens transporto priemonės. Matėme ir greitosios medicinos pagalbos katerį, vandens šiukšliavėžę ir net valtį – turgų.
Venecijoje netrūksta nuostabių spalvų ir kontrastų.
Gondolininko pasakojimo įrodymas – daugybė tuščių ir apleistų namų bei užvertų langinių.
Venecijoje būtina paplaukioti gondola, kadangi nemaža „gatvių” dalis yra vandens kanalai, kuriais pėstieji negali praeiti. Todėl daug ko galite ir nepamatyti.
Didysis Venecijos kanalas – Canal Grande.
Santa Maria della Salute bazilika.
Vaizdas į San Giorgio Maggiore salą.
Dodžo rūmai, tarnavę vyriausybės posėdžiams, teismams, administracijai ir pan.
Parašykite komentarą