Atostogos yra skirtos poilsiui. Bet mūsų nuodėmingosios padangės oras yra itin sunkiai nuspėjamas, todėl, kai nuo šilto pajūrio smėlio mus nuginė tas pats, taip romantiškai Gintauto aprašytas lietus, nusprendėm apsilankyti kaimyninėje Latvijoje, juolab, kad mūsų valstybes šiandien nebeskiria jokios užkardos. Nors tautiečius, susiruošusius ton pusėn, norėčiau įspėti su savimi būtinai turėti asmens dokumentus, kitu atveju laukia išties nemaži nemalonumai.
Bet pasakojimas ne apie tai. Seniai girdėjau įvairiausias istorijas apie miestą mieste – Karostą. Tai yra Liepojos miesto rajonas, 1890-1906 metais statytas kaip karinė jūrų bazė.
Tur būt, niekada nesužinosim kokių milžiniškų kiekių betono reikėjo aštuoniems galingiems fortams statyti, kad atitverti Karostą nuo jūros ir nuo miesto. Likimo ironija – darbas buvo beprasmis, nes kariniams tikslams šie betoniniai monstrai niekada nebuvo panaudoti. Todėl vėliau kariuomenė šią vietą paliko, o 1915 metais beveik visi fortai buvo susprogdinti. II-ojo pasaulinio karo metu čia įsikūrė Tarybinė armija ir pasiliko iki pat 1994-ųjų metų. Karinis miestelis savo klestėjimo metais tapo autonomine sritimi su savo infrastruktūra, vandentiekiu, elektrine, mokykla, bažnyčia, netgi paštu. Neužšąlančiu uostu naudojosi Baltijos karinis jūros laivynas.
Šiandien tai, kas liko iš sutvarkyto ir griežtai saugomo uždaro karinio miesto, kelia nuoširdų gailestį. Vietovė pamažu virsta negyvenama dykyne. Buvę gražūs šimtamečiai įdomios architektūros raudonų plytų pastatai baigia apaugti medžiais, kai kurie stovi užmūrytais pirmųjų aukštų langais ir durimis (o gal dėl to ir išliko panašūs į namus?) Kiti, jau šiuolaikinės statybos daugiabučiai išluptom durim ir išdaužytų langų kiaurymėm kaip kraupūs vaiduokliai pasvirę rymo tarp kitų, dar apgyvendintų namų. Sunku įsivaizduoti, kad čia gyvena žmonės. Tarp tų pilkų penkiaaukščių savo įspūdingumu pribloškia šv. Nikolajaus stačiatikių Katedra. Tarybmečiu joje buvo sporto salė, raudonasis kampelis, vėliau kino teatras. Kadangi galinga akustika trukdė žiūrėti filmus, tai buvo užmūryta vieno iš penkių kupolų nava. Šiuo metu katedra restauruojama. Nustebau pamačiusi, kiek jaunų žmonių lankosi čia su gilia malda. Kraupiais kontrastais aplink katedrą atrodo parduotuvės užkaltais langais, grėsmingai pasvirę elektros stulpai su nutįsusiais laidais. 1905 metais statytas raudonų plytų vandens bokštas kadaise vandeniu iš specialių gręžinių aprūpindavęs apie 20000 gyventojų, šiandien stovi kaip nebylus praeities liudininkas. Iš didžiulio maniežo, į žirgų rungtynes pritraukdavusio ne vieną tūkstantį žiūrovų, liko tik sienos užmūrytais langais, vietoj buvusio stiklinių čerpių stogo ryškiu raudoniu iš tolo šviečia šermukšniai. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad bent jau gatvės čia neblogai išlaikytos ir neduobėtos, yra privažiavimai prie jūros. Vienu tokiu pasinaudoję, turėjom progos pasivaikščioti po šiaurinį molą, kuris nutįsęs į jūrą apie 2 kilometrus ir nuo kurio gražiu oru tikrai ramiai galima stebėti uosto ir miesto gyvenimą.
Nors ir gana keistas jausmas apima žvalgantis po Karostą, bet jau matomos ir permainos, kai kurie pastatai restauruojami. Vienas iš tokių – išskirtinės architektūros Karininkų namai, statyti buvusiam to meto jūros ir sausumos karininkų elitui, turėję prabangų interjerą, šiuo metu yra tokios būklės, kad turistai čia nepageidaujami. Pastatas yra jūreivių mokymo centro teritorijoje ir teko gražiai prašyti, kad simpatiška uniformuota sargė įleistų įamžinti tikrai subtilios architektūros sienas. Unikalus pasirodė Karostos kalėjimas, pagal paskirtį veikęs iki 1997-ųjų, šiuo metu priimantis turistų grupes, pageidaujantys gali ir pernakvoti buvusiose kamerose…
Tai buvo pirma mano kelionė į šį gana keistai iš šalies atrodantį miestą mieste, tikiuosi, pasimatysime dar…
Parašykite komentarą