IŠMOKIME KRISTI KAIP VYŠNIOS ŽIEDAI

vysnios-ziedaiPaimu į rankas ir vėl padedu į lentyną tik ką perskaitytą knygą – Janina Survilaitė  VILA „EDELVEISAS“. Iš šios knygos pasiskolinau rašomo straipsnio pavadinimą.

Turbūt taip reikėjo, kad knyga atsidurtų mano rankose. Be abejo reikėjo, nes tiesiog brukte į rankas ligoninėje man ją įbruko, pamačiusi mano  liūdną veidą, geroji Seselė /sudėtingas dabartinis pareigų pavadinimas nelimpa/.  Perskaičiau knygą vienu įsibėgėjimu. Po to panorau įsigyti.

Gimimas… gyvenimas… mirtis… Gimimas ir mirtis. Kai pasiekia žinia, kad į pasaulį atėjo žmogutis, visuomet maloniai virpteli širdis. Kiti jausmai užplūsta sužinojus apie netektį. Aš neturiu teisės daryti išvadų, bet, manau, kad pragyventi metai, gyvenimo patirtis leidžia pasiūlyti jums šią temą.

Pasirinkti tėvų negalime, gyventi mokomės visą gyvenimą…  einame, klumpame, darome klaidas, atsitiesiame…  Suprasti ir ramiai priimti, kad po manęs ateis kiti, bet ir jie turės išeiti…  kažin, kažin ar kiekvienam pasiseka. Janina Survilaitė cituoja japonų poeto Jukijo Mišimo eiles:

…jeigu išmoktume kristi kaip vyšnios žiedai pavasarį, spindintys, švarūs…

Taigi, jeigu išmoktume…

Man visada atrodė, kad laimingiausi žmonės, kurie nunoksta kaip rudeniniai obuoliukai ir nukrenta. Bet tokių laimingų savo aplinkoje aš mažai suskaičiuoju. Daugumoje žmogų iš šio gyvenimo išlydi liga.  Liga…   Kokia ji bebūtų, žmogus tampa priklausomas nuo medikų ir slaugytojų.

Seniai draugauju su Parkinsonu, pažįstu daug medikų,  dalyvavau ruošiantis 2009 metų Lietuvos Parkinsono ligos  draugijos konferencijai, kurią  paskyrėme slaugytojams. Atrodė šį tą žinau. Deja, deja… aš labai mažai žinau.  Tik dabar suvokiau, kaip atsargiai reikia kalbėtis su ligoniu, kiek meilės reikia atiduoti per gyvenimą, kad tave silpną mylėtų ir  padėtų…  Bet nepakito mano supratimas – kiekvienoje situacijoje labai daug priklauso nuo mūsų pačių. Joks sveikatos apsaugos ministras nesureguliuos santykių tarp palatos kaimynų ar sudrausmins viskuo nepatenkintus, nuolat save sureikšminančius ir šokdinančius aptarnaujantį personalą, ligonius.

Dvi ilgas savaites praleidau KMUK. Mačiau gydytojų pastangas – padėti žmogui. Mačiau prakaito lašelius dėl nuolatinio bėgimo ir dvigubai už save sunkesnių ligonių vežiojimo nusėtus seselių veidus. Džiaugiausi švaria palata.  Bet negalėjau nepastebėti to, kas atrodytų taip paprasta, nebrangu, bet be ko neįmanoma normaliai jaustis. Ilgas koridorius, tik vienos buitinės patalpos. Duše jokios lentynėlės ar pakabo, pačiame aktualiausiame kabinete – tualete pasijunti lyg atviroje jūroje. Juk yra ranktūriai, kurie kainuoja žymiai pigiau nei  už lango besimėtantys remonto metu palikti brangūs varžtai.

Išmokti kristi… Manau, to reikia mokytis visiems. Reikia mokytis seselei, kuri lyg jauną kareivį šokdino prieš tai visą dieną išsikankinusią palatos kaimynę. Reikia mokytis džiaugtis. Džiaugtis tuo ką šiandien turim.

Esu laiminga, nes turiu labai daug – mylimus artimuosius, geranoriškus medikus, nuostabius draugus. Vakar užsukusiam likimo draugui padėkojau už aplankymą. Jis man atsakė: „Aš atvažiavau ne tave aplankyti, o pasitarti darbiniais klausimais“.

Adelė

14 komentarų apie “IŠMOKIME KRISTI KAIP VYŠNIOS ŽIEDAI”

  1. Vyšnia nukrito pražydusi, pakasta šalnos. Gaila, kad anksčiau neskaičiau, tokių prasmingų žodžių. Ir neįsiminiau autorės. Užjaučiu visus, pažinojusius ir dabar netekusius, Tokios iškilios Asmenybės.

  2. Draugauki.me gyvuoja ir gyvuos.Senbuvius keicia nauji vardai.Nastutes komentaras atvede prie Adeles iraso.Adele,tikiu,kad vysnia nukris pilnai nunokusi ir niekas jos nenuskins anksciau laiko.

  3. Ikvepta Adele jusu rasinio,nusipirkau sia knyga-Vila Edelveisas.Jau puse knygos perskaiciau,labai idomi ir lengva skaityti sia knyga.Aciu uz rekomendacija o jums sveikatos ir stiprybes…

  4. Galvą aukštyn, krūtinę į priekį. Viskas tavo jėgoms. Kartais sutemsta, bet rytas išaušta….
    Neprarask vilties!
    Šie Džesės Džekson žodžiai, manau,daug pasako.Svarbiausia neprarasti vilties.

  5. ADELIUT, ESU SVEIKA, DRŪTA KOL KAS PENSININKĖ, TAČIAU kartais ir labai dažnai jaučiuosi lyg būtau mirusi, nevardinsiu priežąsčių, nes jos begėdiškai išduos mano silpnumą,su kuriuo kovoju. Esu laiminga vaikų ir mylimų anūkų apsupty, o neduoda ramybės skaudžios gyvenimo klaidos. Esu dvasinis ligonis, man niekas negalėjo padėt iki tol, kol nepažinau tavęs nematomos. Bet aš apdovanota tokia būsena- kai žmogus kenčia, pakanka man susitelkt ties juo, palaikyt rankas virš skaudamos vietos, sugerti blogį, sukėlusį negalią, ir po kelių tokių pabandymų žmogus pasijunta beveik sveikas, visi stebisi, žąkčioja, o many kažkas pakinta, po kiek laiko pati pasijuntu nekaip.Bet pažįstami, kuriems tai padėjo, ateina ir praš0 pagelbėt draugams ir artimiesiems. Aš nebežinau, kaip man elgtis-mane labai myli anūkai, vaikai, ir jei aš tokiu būdu atiduosiu save kitiems, tai jie greitu laiku turės problemų su manimi. Noriu išmokti kristi, nesužeidus kitų. Myliu tave Adeliut…

  6. Gimeme, kad vel iseiti…

    Gimem tam, kad vel iseiti,
    Gimeme sveciais gyventi,
    Gimem pedsakus iminti,
    Gimeme kazka paseti…

    Bukime salia viens kito,
    Kai aplanko liudnos mintys,
    Bukime kartu dziaugsme,
    Nes mus jungia siluma.

    Gimeme mylet viens kita,
    Ranka tiest kely, jei skirta,
    Gimeme mes viens del kito,
    Sirdimi globot sutikta…

    Adele, dekoju likimui suvedus musu kelius. Zaviuosi Jusu meile, rupesciu, demesiu sutiktam Zmogui Jusu Gyvenime. Jus esate sviesus Ziburelis daugeliui sirdziu. O kas gali buti gyvenime geriau, prasmingiau? Liga – dar nereiskia isejima, Jus dar daug ka turite nuveikti cia, musu Zemeje. Linkiu Jums stiprybes ir greiciau pasveikti! Nuosirdzai – Violeta is Floridos.

  7. Man asmeniškai labiausiai patiko šis trumpas rašinio sakinys: „… aš labai mažai žinau”. Žmogus nėra baigtinis, jis nuolat keičiasi ir tobulėja. Todėl niekada neįmanoma priprasti prie ligos (ji kasdien kitokia), neįmanoma priprasti prie džiaugsmo (jis visuomet kitoks), neįmanoma priprasti prie gyvenimo… Todėl jautrūs žmonės jaučiasi esantys nuolat prie pradžios – starto linijos, nesvarbu, kur veda kelias už jos.

  8. Aš vakar ilgai svarsčiau – siųsti ar nesiųsti parašytą straipsnį… Bijojau būti nesuprasta, bijojau įskaudinti jus, asmeniškai pažįstamus ir virtualius draugus.
    Aš tikrai nesiruošiu išeiti – būsiu tiek, kiek man atmatuota.
    O apie mirtį, kaip ir apie gyvenimą reikia kalbėti. Gal aš neteisi… Nežinau. Visada kalbėjau, rašiau taip kaip supratau.

    Mane aplankęs Staselis neuždavinėjo jokių klausimų, nors abu supratome kodėl jis atvažiavo…

  9. Ada, negaliu atsistebėti Jūsų galia, valia, pastangomis ir t.t.!!! kad sugrįšite į įprastą gyvenimą aš nė kiek neabejojau ! bet kai pamačiau Jus čia ir dar su šiais puikiais žodžiais…belieka iš Jūsų mokytis kantrybės ir semtis ištvermės ! o Jums palinkėti nepalūžti, tikrai daugiau dėmesio skirti sau ir palinkėti perfrazuojant Jūsų pačios žodžius – nenukrisk kaip vyšnios žiedas, dar ne laikas !

  10. Kaip Jus graziai pavadinote savo rasini!Lygiai taip is gyvenimo isejo mano mociute.Niekad nesilanke pas gydytojus.pagulejo lovoje apie tris paras ir gerdama is savo dukters, mano mamos ,ranku pusryciams pienuka uzgeso.Jai buvo tik 81 metai.Buvo labai taiki,tolerantiska.Nemokejo skaityti nei rasyti bet takto ir mandagumo ne vienas dabartinis inteligentas galetu is jos pasimokyti

  11. Ačiū už šį straipsnį.Savo gerumą moki dalinti,tai svarbiausia.Mes šią knygą užsisakėme internetu,tik jos dar negavome,laukiame.

  12. Perskaičiau kaip eilėraštį, negaliu sulaikyti ašarų…. Neturiu ką pasakyt daugiau, negu yra parašyta. Ačiu už gerumą , už šilumą ir stiprybės jums Adele.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.