FILMAS „ATGAL Į GAMTĄ”

atgal i gamtaDienoraščio įrašas „Upėtakių žvejyba Amerikoje” ir ypač kai kurie komenarai po juo, mane paskatino iš atminties ištraukti vieną nuostabiausių filmų, kuriuos yra tekę kada nors matyti. Beje, prieš metus jį rodė kažkuri iš lietuviškųjų televizijų. Filmo pavadinimas „Atgal į gamtą”. Tai tikra istorija apie tikrą žmogų, kuris vadinosi Christopher McCandless ir gyveno JAV.

Gimė Kristoferis 1968 m. vasario 12 d. pietų Kalifornijoje. Jo tėvas dirbo NASA mokslinėje organizacijoje, o mama tarnavo sekretore. Baigęs koledžą, jis paaukojo visus savo turėtus pinigus – 24 000 dolerių – kuriuos jam šeima buvo skyrusi paskutiniams dvejiems mokslo metams, labdaros organizacijai „Oxfam International” ir išvyko keliauti po šalį. Kristoferio netenkino Amerikos kultūra ir jos idealai. Jis žavėjosi Džeko Londono, Levo Tolstojaus, Viljamo Henrio Deiviso kūryba. Dirbdamas atsitiktinius darbus, bendraudamas su įvairiais žmonėmis, nakvodamas kur papuola jis atkeliavo į Aliaską, kur ketino gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. Tačiau po keturių mėnesių, 1992 m. rugpjūčio mėnesį, mirė išsekęs nuo bado apleistame autobuse, kurį kaip prieglobstį naudodavo keliaudami vietos medžiotojai. Rašytojas Džonas Krakaueris įkvėptas šios istorijos parašė knygą „Atgal į gamtą”, pagal kurią Sean Penn’as 2007 m. pastatė filmą.

Filmas nepakartojamas. Visiems rekomenduoju pasižiūrėti – vien kaip meno kūrinį. Netgi tiems, kuriems tokių „pamišėlių” istorijos yra neįdomios ir kvailos. O tiems, kas bando suprasti tokius nestandartinius ir visuotinai nepriimtinus poelgius, filmas patiks dar labiau. Juk tai tikra istorija.   

Beje, autobusiukas, kuriame šiek tiek spėjo pagyventi Kristoferis ir kuriame mirė tebestovi ir šiandien ir tapo lankoma iššūkių (jie palyginti yra niekas, prieš tą gyvenimą, kokį pasirinko Kristoferis) nebijančių turistų vieta. Internete galima susirasti nemažai forumų ir tinklapių, kuriuos aiškinama kaip nuvykti ir kaip surasti Aliaskos tyruose tą vienišą ir apleistą autobusą.

 

7 komentarai apie “FILMAS „ATGAL Į GAMTĄ””

  1. Atgal į gamtą, taip kaip bandė sugrįžti filmo herojus yra neįmanoma, kaip ir du kartus įbrįsti į tą pačią upę. Išgyventi pirmapradėje gamtoje, kurioje vystėsi ir tobulėjo žmogus galėjo tik bendruomėnėje gyvenę individai, pavieniui išgyventi, reiškia pasmerkti save žūčiai, ką įrodė ir Kristoferis savo gyvenimu. Ar ne daugiau būtų pasiekęs, turėdamas galimybę mokytis, siekti žinių ir visą savo gyvenimą (tikiuosi tuomet nebūtų toks trumpas tas gyvenimas), paskirti gamtosaugai, kovai su planetos užterštumu ir begėdišku gamtos naikinimu.
    Pasaulis yra sukūrtas labai unikalus ir žmonija tobulėdama turėjo ne vieną pasirinkimo galimybę, kaip gyventi taikoje su gamta ir mus supančiu pasauliu, bet…, yra tas bet, kuri sunku suprąsti ir pateisinti. Nuėjome ne gamtos išsaugojimo ir jos tausojimo keliu, o kažkokiu barbarizmo šunkeliu su savo sukurta vartotojiška „kultūra”.Besaikis gamtos išteklių naudojimas, lenktyniavimas kas daugiau daugiau išsiurbs, iškas, sunaudos iš žemės gelmių naudingų iškasenų. Netausojimas to, ką duoda mums gamta iš tikrųjų savo laiku privers grįžti atgal į gamtą, tik jau ne į tą kurią mums davė gamta, bet į tą jau pačiu suniokotą ir nualinta. Bet tada ir žmogaus amžius tikriausiai sieks , kaip ir akmens amžiuje apie 28 metus, o ne dabartinį siekianti virš 75 metų.
    Nors gamtoje tik žmogui duotas toks imlus protas, bet žmonija protą matomai panaudojo ne visai pagal dievo duotą paskirtį.

  2. Atgal į gamtą nebūtinai gyventi uoloje arba atsiskyrus no visų. Mes ir gyvename gamtoje tik nebemokame pamatyti jos. Žemės, kuri augina maistą ir kurį mes sėkmingai sugadiname. gėlių, kurių grožis yra nuostabus ir nepakartojamas, gyvūnai ir paukščiai, kurių mes nebesuprantame ir nebemylime. Todėl mums reikia sugrįžti į gamtą pajusti ją visa savo esybe ir branginti, kaip didžiausią turtą.Tačiau daugumos žmonių atžvilgiu tai neįmanoma,nes jiems rūpi kiti dalykai,

  3. Esu ir aš girdėjęs apie Visarijono bendruomenę. Tačiau ji man labiau primena tam tikrą judėjimą, o ne į laisvą žmogaus valią ir kritišką požiūrį į kultūrą. Galbūt klystu, tačiau Visariono pasekėjai, kiek esu girdėjęs, už parduotą turtą gautas lėšas aukoja bendruomenei, o tai primena eilinio judėjimo ar sektos bruožus.

    Mane labiau domina laisvas poelgis su pinigais ir laisvas elgesys. Pavyzdžiui, Christopher McCandless niekuomet nesiekė aplink save suburti žmonių ir tapti jų vadovu. Jam svarbu buvo išsivaduoti pačiam. Jis kalbėdavosi žmonėmis, diskutuodavo, bet nebuvo jokios prievartos, kad žmonės turi palikti savo namus, kaip jis padarė, ar atsisakyti viso savo turto.

  4. mečislovas v

    žmogus yra išmintingos gamtos vaikas.Nežinau ar atsiras žmogus kuris galėtų tokiam teiginiui prieštarauti.. Tai kodėl žmogui turėtų būti bloga ir pavojinga būti gamtos prieglobstyje? Mes neturime aštrių nagų ir didelių ilčių gintis ,tačiau turime protą daug kartų galingesnį už viską,tačiau juo nesinaudojame taip kaip galėtume. Joks pasaulyje gyvūnas žmogaus nepuola,jei žmogus neskleidžia baimės ir neapykantos bangų… Tad jas pakeiskime meile viskam ir drąsiai galite vaikščioti naktį mieste,miške ir pan-niekas jūsų neužpuls…
    Nedaug žmonių ,tikriausiai, tesupranta Kiplingo žodžius ,naudotus filme ,,Mauglis”-. Šiuos žodžius galima sakyti šaltam vėjui žiemą ir jis tavęs nešaldys taip smarkiai,galima sakyti einant į mišką grybauti ar uogauti viskam ,kas ten gyvena ir yra galimybė kad erkės jūsų nepuls,gyvatė neįgels,,,,mane to išmokė Palangos sveikatos mokykloje einant žiemą maudytis į jūrą…
    Viskas yra gyva ir žmogus, kaip gyvos sistemos dalis, negali save išaukštinti ,išskirti kitus sumenkinant…(tą mes darome visuotinai ,vaikydamiesi pelno). Gamtoje visi esame skirtingi,tačiau turime vieną apjungiančią visus dalį-esame vienos sistemos-ŽEMĖ IR GAMTA- vaikai,tiek gyvūnai,tiek augalai,tiek ir žmonės.

  5. Ši tema tikrai labai aktuali ir, manau sulauksim daug įdomių nuomonių. Gintautai, man ypač patiko Jūsų komentare posakis „išsižadėti kultūros, kuri griauna žmogų”. Labai dažnai aš apie tai galvoju. Visai neseniai spaudoje skaičiau apie Pakaunės robinzonus, bet šie yra arti civilizacijos. Gal sunkiau suprasti Rusijoje, Sibire įsikūrusią Visarijono bendruomenę. Mano pažįstama gydytoja dalyvavo ekspedicijoje, tyrusioje šių atsiskyrėlių sveikatą. Kaip bebūtų keista, visų jų sveikata puiki, nežiūrint kuklios natūralios mitybos. Ši gydytoja man aiškino, kad tai pagrįsta stipria paties Visarijono energetika. Juk čia atvykę žmonės daugiausiai yra iš didmiesčių, turėję gerus darbus, puikias gyvenimo sąlygas. Girdėjau, kad JAV, netoli Filadelfijos, įsikurusi analogiška bendruomenė, nepripažįstanti jokių civilizacijos pasiekimų. Taip kad yra žmonių, tiek pavienių, tiek grupėmis, pasitraukiančių atgal į gamtą. O gal tik jie ir išliks ateityje – nieko negalima nuspėti.

  6. Įdomi prielaida, Janina. Galima taikyti labai paprastą atsakymą: rezultatas priklausytų nuo to, su kokiomis mintimis žmonės tai darytų ir ko jie siektų tokiu savo poelgiu.

    Dėl paukštelių galiu pasakyti, kad tokiems atsiskyrėliams iš tiesų būdingas balansavimas ant gyvybės ribos. Nežinau kaip tai paaiškinti ir kaip tai susiję su jų pasitraukimo tikslu.

    Man šiose istorijose visvien domina giluminiai dalykai ir gebėjimas visiškai išsižadėti priklausomybės nuo tų dalykų, kuriems tarnauja žmogus, t.y. nuo tos kultūros kuri griauna žmogų.

  7. O kas būtų, jeigu mes visi sugalvotume grįžti atgal į gamtą? Juk panašių žmonių yra ir pas mus. Man įsiminė vieno iš iš jų posakis: „paukšteliai žiemai juk nekaupia maisto ir pragyvena, tai mes kaip tie paukščiukai…”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.