FILMAS „GAILESTINGUMO TARNAVIMAS”

Vilniuje, Liepkalnių gatvė 26a numeriu pažymėtas namas, skirtas galo su galu nesuvedantiems pensininkams, vienišoms motinoms, neįgaliems asmenims ar dėl įvairių priežasčių gatvėje atsidūrusiems vyrams bei moterims. Tai filmas apie šio namo šeimininkę ir jame vykstančius gerus darbus.

Dokumentinis filmas „Gailestingumo tarnavimas” (2010 m.)
Filmo autorė – Dalia Bytautienė


Dokumentinis filmas apie Vilniaus Motiną Teresę from Bernardinai.lt on Vimeo.

7 komentarai apie “FILMAS „GAILESTINGUMO TARNAVIMAS””

  1. Gintautai, padarėte gerą darbą įkeldami šį filmą. Tikiuosi, kad atsiras daugiau žmonių, pasiruošusių suteikti pagalbą šiems žmonėms. Juk įvairiai susiklosto žmonių gyvenimas. Neveltui sakoma, kad nereikia išsižadėti tiurmos ir ubago lazdos. Man kartais tenka pabendrauti su Donatu iš Radviliškio, kuris po studijų pasiliko dirbti nakvynės namuose Vilniuje, ir ten tebedirba jau keleri metai. Donatas pasakojo, kaip jis ir kiti jauni žmonės stengiasi visapusiškai pagelbėti žmonėms, gyvenime likusiems už borto, juos apmoko elementariausių gyvenime dalykų. Vis tik džiugu, kad atsiranda tokių kilniaširdžių ir pasiaukojančių žmonių kaip filme Larisa arba man pažįstamas Donatas.

  2. Buvo metas, kai aš galvojau, kad visi, kurie atsidūria sunkioje padėtyje yra patys kalti, tik patys.
    Dabar galvoju kiek kitaip. Nepateisinu tinginių. Gyvenimas sudėtingas dalykas. Vieni galvoja kaip išgyventi, kiti per visų galvas, bet tik sau… Kiek yra apgautųjų pačių artimiausių žmonių… Baisu! Ir daugybė kitų situacijų… Man labai liūdna, kai matau gerai pažįstamą močiutę besirausiančią nukainuotų produktų vežimėlyje, bet kartais ir tokio produkto negalinčią įpirkti. Visiškai teisingai ne gailėtis reikėtų, o užmokėti. Bet užmokėti aš daug kartų negalėsiu, nes sunki negalia ir vis veržiamas diržas man to neleidžia… Sunku tokia tema kalbėti.

  3. kas yra gailestis? Pasigailėti reiškia priimti į save kito problemas. Ne gailėtis reikia kažko ,bet užjausti ir jei gali kažkuo palengvinti kito dalią.Gailestyje vargu ar užteks tavęs visiems,ar neužpildysi svetimomis problemomis savęs ir nuo jų nesprogsi infarkte ar insulte?
    Dažniausiai žmogus pats savo valia pateko į išoriškai apgailėtiną padėtį,sąmoningai ėjo link to,tai ko man jo gailėti(oi,koks jis nelaimingas ir tt,tik jam toje padėtyje visiškai neblogai tikriausiai,gal jis net nejaučia tos nelaimės? ).Gailestis yra bijauru,užuojauta gražu. Tai visiškai skirtingi dalykai..

  4. Iš balsavimo matau, kad filmas daug kam nepatiko. Iš tiesų akiai jis yra nelabai patrauklus. Tačiau ar galima „gražiau” kalbėti apie tokius dalykus ir ar iš vis reikia apgaudinėti žiūrovą meninėmis priemonėmis?

    O galbūt filmas nepatiko dėl kito priežasčių. Būtų įdomiau, kad retsykiais spausdami žalią arba raudoną rodyklytę, palydėtumėte savo balsą trumpu komentaru.

    O nuo savęs galiu pridėti, kad iniciatyvos – kaip Adelė paminėjo – yra stebinantis dalykas, bet tikrai ne kasdienis. Norėtųsi, kad būtų atvirkščiai. Kad tokie filmukai neatkreiptų niekieno dėmesio.

  5. Vakar pažiūrėjau filmą. Sukrėtė jis mane.

    Matosi, tikrai matosi, kokie skirtingi žmonės renkasi pavalgyti. Ir kažin ar visus juos galima pakaltinti, atsidūrus tokioje padėtyje… nors ne apie tai šis filmas.

    Gailestingumas, pagalba vienas kitam – tai turėtų nieko nestebinti. Deja, faktai byloja visai ką kitą. Manau, ši krizė atves į valgyklą daug žmonių.

    Bet nepraraskime vilties.
    Ačiū filmo autorei Daliai Bytautienei. Panašūs filmai priverčia mąstyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.