ŽIEMGALOS ŽEMĖJE

Važiuojant iš Lietuvos šiaurės kryptimi prasideda istorinė Žiemgalos žemė. Didžiausias lietuviškas miestas joje Joniškis, o Latvijos pusėje – Jelgava, seniau lietuvių Mintauja vadintas. Vos 20 kilometrų nuo Joniškio nuvažiavę sutinkame laukais besiraizgantį melsvą upės kaspiną. Tai Mūša, kurią norint perkirsti, tenka važiuoti iki Bauskos – miesto, turinčio apie 10 tūkstančių gyventojų, jų tarpe ir 6 % lietuvių. Bauska pasitinka švara, nupjautomis vejomis, sutvarkytais parkais ir gėlynais. Centre daugybė senoviškų namų, netoli viena kitos gražiai dera katalikų, liuteronų ir provoslavų maldos namai, gatvės neplačios, bet parkavimo problemos nėra. Per miestą tekanti Mūšą vakarinėje pusėje susilieja su Nemunėliu ir santakoje pavirsta į plačią ir vandeningą Lielupę.

Nuo seno kalbama, kad santakoje vanduo virstantis stebuklingu, turinčiu didelių galių tam žemės plotui ir aplinkai. Gal todėl šių dviejų upių santakoje 1443 metais buvo pradėta statyti pilis. Tuo metu Vokiečių ordinas, pabūgęs sustiprėjusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, pradėjo stiprinti savo valstybės pietines sienas. Senoji renesanso  stiliaus  pilis baigta 1456 m.

Pilies statybai naudotas dolomitas, lauko rieduliai, pastatų kampai ir angos išmūryti degtomis molio plytomis, perdangoms pirmuosiuose aukštuose naudotos arkinės konstrukcijos, viršutinių aukštų perdengimai ir stogų konstrukcija iš medienos. Žinant, kad bokšto sienos 2,5 metro storio, galima įsivaizduoti kiek prireikė statybinių medžiagų….

Statant pilies bokštą jis kelis kartus griuvo… Pasak legendos, žynys statytojams pataręs į bokšto sieną įmūryti ką nors gyvą, kas pirmas ateis prie pilies… Anksti ryte iš rūko išniro jaunutė mergina…laimė, kad prieš ją bėgo šunelis, jis ir tapo pilies bokšto tvirtybės garantu… Sakoma, kad ir dabar tyliomis vasaros naktimis vis dar pasigirsta jo balsas…

Šiaurės karo metu pilį kelis kartus buvo užėmę švedai, rusai, lietuviai. 1706 m. pilį užėmę rusai ją susprogdino ir po to, kaip netekusi fortifikacinės reikšmės, ji nebeatstatyta. Griuvėsius naikino ir aplinkiniai gyventojai, statydami savo namus.

1973 m nutarta pilį atstatyti, kaip vienintelę Latvijoje manierizmo epochos pilį, ją konservuoti pradėta apie 1976 m., atlikus archeologinius tyrimus, tačiau pilies atstatymas buvo vykdomas neprisilaikant paminklų restauravimo principų: naudojamos silikatinės ir gamykloje gamintos molio plytos, betonas ir kitos šiuolaikinės medžiagos.

Dar labiau į vakarus Bauska susilieja su priemiestine Miežuotnia, kurios klasicizmo  stiliaus  pilis (rūmai) ant Lielupės kranto – vienas iš Latvijos architektūros šedevrų. Šiuo metu tai reprezentaciniai valstybės rūmai su viešbučiu ir žirgynu. Išskirtinio grožio ištaiginga pobūvių salė per du aukštus su kupolu, kasmet išlydinti aukštųjų mokyklų absolventus į gyvenimą, ramiomis dienomis lankoma turistų.

istorinių žinių šaltinis – internetas

2 komentarai apie “ŽIEMGALOS ŽEMĖJE”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.