AR MOKAME LAUKTI ŠV.KALĖDŲ?

laukti KaleduDraugauki.me puslapiuose šiandien ir vėl džiugi naujiena – pristatome dar vieną naują autorių, Danguolę. Štai jos pirmasis rašinys atsiųstas mums. Tikimės, ne paskutinis:

Visas žmogaus gyvenimas pažymėtas laukimu. Tačiau laukimas turi prasmę tik tuomet, kai žmogus sugeba įprasminti tai, ko jis laukia. Vaikai laukia dovanų, laukia, kada tėtis nupirks eglutę, mamos rūpinasi ką padės ant stalo ir kiek patiekalų pagamins. Mes visuomet kažko laukdami galbūt nesąmoningai taisome kelią: tvarkomės namuose, ruošiame vaišes, galvojame apie dovanas ir laukiame. Bet laukimo laikotarpis skirtas ne vien tam, kad ieškotume dovanų. Pirmiausia turėtume pagalvoti kuo mums brangūs, kuo ypatingi tie žmonės, kuriuos norime apdovanoti ir kalėdinė dovana jiems turi būti kaip dėkingumo, meilės, džiaugsmo išraiška.

Viena pamokanti istorija apie močiutę, kuri laukė ateinančio Viešpaties:

„Susapnavo močiutė, kad pas ją ateis Jėzus. Moteriškė puolė ruošti valgį, tvarkyti namus. Pasibeldžia kaimynė ir sako: „Gal gali paskolinti miltų?” O močiutė atkerta: „Oi, negaliu. Laukiu labai svarbaus svečio, netrukdyk man”. Po kurio laiko vėl į duris beldžia. Šįkart jaunuolis, pardavinėjantis visokias smulkmenas. Jis sako: „Ponia, gal įsigysit kokį daiktelį? Man labai reikia pinigėlių?”. Bet močiutė ir vėl atsako: „Netrukdyk! Laukiu svarbaus svečio”. Pavakare ateina prie jos durų senutė ir prašo duonos riekelės. Tačiau močiutė ir jai atsako. Moteriškė atsigula miegoti ir priekaištauja Dievui: „Aš visą dieną Tavęs laukiau, o tu taip ir nepasirodei”. O viešpats jai ir atsako: „Aš tris kartus pas tave užsukęs buvau, tačiau tu mane nuo durų pavarei”.  Advento metu turėtume pagalvoti kaip mes elgėmės, ką turėtume ištaisyti, tobulinti, kad būtų jaukios ne tik šventės, bet ir tolesnis gyvenimas.

Kalėdos – ne tik vaišės. Turi būti šventinis stalas, nes kitaip nepajusime šventės džiaugsmo. Tačiau šventė neturi virsti vien valgymu ir gėrimu. Šventė – tai bendravimas, o stalas tarsi visus sujungia, buvimas kartu suteikia bendrumo, vienybės, dalijimosi jausmą. Bet tą sėdėjimo prie stalo prasmę turime atrasti patys, tik mes patys.

O belaukiant Kalėdų, nepaisant išgyvenimų, ligų, rūpesčių, visiems linkiu neprarasti vilties. Leiskime vilčiai atgimti mūsų širdyse, tada bus nebaisūs praradimai, ligos ir kitokie sunkumai.

Tegul kalėdinė ramybė ir gerumas pasiekia kiekvieno iš mūsų širdį ir ją sušildo! Sėkmės visiems ir gražaus Kalėdų laukimo!


Paskelbta

,

sukūrė

Komentarai

Atsakymai į “AR MOKAME LAUKTI ŠV.KALĖDŲ?”: 8

  1. Gintautas avataras

    Jonai, gal galite tiksliau?

  2. Jonas avataras
    Jonas

    Kaip jums negeda vaikai taip sneketi ??

  3. onute avataras
    onute

    As ir vel noriu pasidalinti prisiminimais ,kaip mes seima laukdavom šv.Kaledų. Pries savaitėę papjaudavo kiaulę.Kuciu diena mamyte virdavo šaltiena sukdavo suktiniu pora ,kepdavo pyraga.O mes vaikai padedavom ruoštis grindys buvo nedažytos .tai taip šveisdavom su šluotražiu ,kad net lentos budavo baltos.Vakariene buvo irgi paprasta.Mamyte paruosdavo skania cibulienę,padarydavo raugintu kopustu su naminiu aliejumi ,išvirdavo bulviu su lupynomis .kaip mes sakom.bet prieš vakariene mes visi turedavom išsimaudyti.prišildydavo vandens pripildavo medini kubila. Pirmiausia išmaudydavo mus vaikus ,opaskui tik teveliai. Ir buvo tai gera sesti prie Kučiu stalo.

  4. Ada avataras
    Ada

    Taigi, čia mūsiškė Danguolė. Valio!!!!!!!!!!!!! O jei apsirikau, vistiek valio!!!, nes rašinys išties puikus.

  5. Gintautas avataras

    Sveikinam, Danguole! Gražu ir simboliška pradėti rašyti šv Kalėdų tema. Lauksime naujų rašinių.

  6. Janina avataras

    Danguole, sveikinu su tokiu puikiu debiutu. Labai prasmingos mintys, geras stilius, tiesiog malonu skaityti. Tikiuosi, kad čia pirmas straipsnis, bet ne paskutinis.

  7. Danutė avataras

    Danguolei – ištvermės ir kantrybės! ko dažnam mūsų realiai šitame puslapyje pritrūksta…
    išties, artėja bene mieliausia metinė šventė…tarsi šviesos spindulėlis niūriuoju metų laiku, jos teismui atiduodame nuveiktų darbų rezultatus, prisimename išėjusius artimuosius, giminaičius, draugus…iš nostalgiškai nutolusios vaikystės kasmet perkeliame baltą staltiesę ir po ja iš šiaudų suregztus burtus, kurie stebuklingąją naktį pavirsta tikrove…gražu…ir dar – kaip relikvija perduodamas noras suburti visą šeimą ne tik metinėms šventėms…pamenu pasakojimus apie tetą mokytoją, kuri iš studijų, o vėliau ir iš mokytojavimo vietų pavėžėta pakeliui, apie 20 km eidavo snieguotais laukais į namus, prie tėvų kalėdinio stalo, o šeima nesėsdavo, jos nesulaukusi…

  8. Patricija avataras
    Patricija

    Ačiū, Danguolei, už straipsnį, už gerus palinkėjimus mums visiems. Jei nebūtų laukimo, tai nebūtų prasmės gyvenime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.