Gyvenam, mokomės ir galvojame, kad labai jau daug ką mokame ir žinome. Tačiau nutinka kartais kokia maža bėda ir pasimetame, nebežinome kaip elgtis, kad padėtume sau bei artimam žmogui. Taip ir šį rudenį, kai tokie permainingi orai, kai iš radijatorių sklinda džiovinanti šiluma, kai lauke pūsteli šiauresnis vėjas, kai atšąlame kojas… kai staiga pajuntame varvančią nosį. Vaistinėje mums pasiūlys įvairiausių preparatų – purškiamų, lašinamų, geriamų, kramtomų, čiulpiamų. Nuo vienų suerzinam nosies gleivinę, nuo kitų – skrandį, o naudos ne visada turime.
Man tinkamiausias vaistas – pušų pumpurų ar eukalipto eterinio aliejaus inhaliacijos, tuo pačiu metu karštame sūriame vandenyje kaitinant kojas. Jei pagaunu ligos pradžią, užtenka vienos tokios procedūros. Vėliau profilaktiškai sūriu vandeniu skalauju nosį – padeda tikrai ne vienam mėnesiui. Kosuliui gydyti irgi turiu išbandytą vaistuką – šaukštą medaus su ketvirtadaliu šaukštelio cinamono. Pasidomėjau ką tokiu atveju siūlo interneto lankytojai. Pasirodo, slogą gydyti galima įvairiausiomis priemonėmis. Siūloma svogūno ar česnako sultimis valyti nosies vidų, gerti citrinų sultis su krienais ir medumi, jodu arba garstyčiomis patepti pėdas nakčiai, pakvėpuoti padeginto česnako šerdies garais, paprasčiausiu ūkišku muilu primuilintu pirštu ištrinti šnerves. Įdomiausias man pasirodė gydymas kepuraite. Teigiama, kad nakčiai užsidėjus šiltą kepuraitę ant galvos, o ausis užsikimšus boro spirite sumirkyta vata, slogos neliks nei ženklo. Tikrai nebandžiau, bet gydymo būdas netradicinis. Nereiktų pamiršti įprastų ramunėlių, liepžiedžių ar aviečių šakelių arbatos su medumi – ir sušildo, ir vasarą primena.
Medus man siejasi ne tik su persišaldymu. Iš vaikystės, pamenu, senelis sakydavo, kad bitės šventos. Kopinėti medaus jis eidavo tik apsivilkęs švariais marškiniais ir be jokio veido uždangalo, sakydamas, kad geros bitės priima tik gerą žmogų. Pasislėpusi troboje su siaubu stebėdavau, kaip šimtai bičių ropinėdavo senelio rankomis ir veidu, dūgzdavo virš galvos, bet niekuomet nei viena neįgeldavo.
Bitės pačios surado vaško struktūrą, neleidžiančią medui koryje sukietėti. Netgi manoma, kad korys, laikomas virš galvos, spinduliuoja bangas, kurios gali panaikinti galvos skausmą. Tikriausiai ne vienam mūsų yra tekę bendrauti su galbūt išprususiu, bet labai vienpusišku žmogumi, kuriam neįdomi pašnekovo nuomonė ir nuo kurio lieka nemaloniai slogi nuotaika. Pro atdarą langą tos nuotaikos neišmesi, negatyvų lauką kambaryje panaikinti padės tikro vaško žvakė uždegta kampe, nes ten visada kaupiasi neigiama energija. Tikintysis gali persižegnoti, kitaip suvokiančiam pasaulį pakaks palaikyti rankoje. Vaško žvakės energetika priklauso nuo vaško išvalymo. Švariai išvalyto vaško žvakė būna šviesaus gintaro spalvos.
Uždegtos žvakės liepsnelė tiks apmąstymams ilgiau vakarojant šiuo tamsiuoju metų laiku. Ne už kalnų jau Vėlių naktis.
Danutė
Parašykite komentarą