UŽDEKIME ATMINIMO ŽVAKĘ

Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai

Po vieną mes visi išeisim iš čionai.

Paskui ateis kiti – ir vėl turės išeiti, –

Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.

Omaras Chajamas „Rubajatai“

Gyvenimas bėga greitai ir jo nesustabdysi. Po vieną išeina artimieji ir bendražygiai, mokslo draugai ir žmonės, palikę po savęs gilius pėdsakus. Gan dažnai  pavėluotai suvokiame, kad pėdsakai liko tik atmintyje.

2009 metais išėjo Anapilin Lietuvos Parkinsono ligos draugijos įkūrėjas, ilgametis pirmininkas Vytautas Mildažis. Išėjo palikęs įmintas pėdas draugijos istorijoje ir pėdsakus likimo draugų atmintyje. Išėjo žmogus, apie kurio veiklą draugijoje liko labai mažai dokumentinės medžiagos.

Lankydamiesi kapinėse, uždekime žvakelę Vytautui ir visiems po sunkios gyvenimo kelionės besiilsintiems draugams. Jei kapinių lankymas  neįveikiama kelionė, užsidekime žvakelę namuose.

Mus, sergančius Parkinsono liga,  vienija raudonoji tulpė ir kuklus medis drebulėlė. Uždekime po vieną žvakę. Jos liepsnelė pasklis po visą Lietuvą.

Adelė Jarušaitienė

8 komentarai apie “UŽDEKIME ATMINIMO ŽVAKĘ”

  1. Nuo pat vaikystės, kiek pamenu, vakare per Vėlines su mama eidavom į kapines. Nuo žvakių švieselių šlamėjimo kapinės atrodė įspūdingos, paslaptingos, lyg mirusiųjų dvasios aplink plazdentu. Toks įspūdis liko ligi šių laikų. Būtinai uždegsiu žvakelę už visus mirusius.

  2. Artejant siai atsiminimu apie artimus ir mylimus, isejusius anapilin, linkiu sau ir visiems likimo broliams, kad vilties zvakes degtu kiek galima ilgiau.. Padekim vienas kitam apsaugoti jas nuo ziauriu gyvenimo veju…

  3. Dega atminimo žvakelės ant seniai ir dabar supiltų kauburėlių,liūdesio ašaros vilgo mūų skruostus…ir vis galvoji ir vis manai,kad per anksti iššjo.Juk liko nebaigtų darbų ir daugybe nesužinotų,neapkalbėtų istorijų,jaunystės prisiminimų,gilesnių ir platesnių žinių apie gimines,aretimuyosius ,kuriuos įvairios negandos ar noras daugiau patirti 9išblaškė po platų pasaulį.Žinoma pasakojo,rodė nuotraukas bet mes tada buvome nedėėmesingi,neisiminėme neužsirašėme….Dėja dabar nebėra ko paklausti.Dabar Tiuk DEgame atminimo žvakeles,ir visokiais būdais stengiamės uždangfstyti spragas.Rodos galėjai ilgiau pasėdėti šalia,galėjai dar kažką tokio padaryti ko nepadarwei del laiko stok0s ar dėl kltko.Todėl mylėkime,bendrukime,teikime dsžiaugsmo gyviesiems,nes vistiek atrodys,kad ne viską padarei,kad galėjai padaryyti meiliau,švelniau,geriau.O dabar uždekim žvakutes.Tokiis mano padrikos mintys apie tuos kurie išėjo negrįžtamai

  4. Jau uždegiau atminimo žvakelę išėjusių likimo draugų atminimui.

    Prisimenu visus, su kuriais ieškojome kelių, kaip pagerinti sergančiųjų Parkinsono liga gyvenimo kokybę. Prisimenu visus, su kuriais bendravome telefonu ar per globėjus. Prisimenu Vladislovą, jo beveik neįskaitomus laiškelius ir susitikimą Anykščiuose… susitikę susikabinome rankomis, taip ir prasėdėjome iki renginio pabaigos…

    Labai brangūs prisiminimai… Brangūs jau vien todėl, kad, padėję likimo draugams, mes nelaukiame dėkingumo. Tęstinumas – štai kur mūsų vienybės paslaptis.

  5. Keturios žvakės
    Keturios žvakės ramiai degė ir pamažu tirpo.Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalbasi.Pirmoji sako: „Aš esu RAMYBĖ .Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, man nelieka nieko kitO, tik užgesti!“Ir šios žvakės liepsnelė užgeso.
    Antroji sako: „Aš esu TIKĖJIMAS Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti,todėl nėra prasmės man toliau degti.” Vos ji tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę.
    Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo:„Aš esu MEILĖ .Nebeturiu jėgų ilgiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Netrukus ši žvakė užgeso.
    Staiga … Į kambarį įėjo berniukas ir ,pamatęs tris užgesusias žvakes, išsigandęs pravirko;„Kodėl jūs nedegate? Aš bijau tamsos!”
    Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė:„Nebijok ir neverk!Kol aš degu, visuomet galime uždegti kitas tris žvakes:
    Aš esu VILTIS.
    Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas.
    Mūsų širdyse tegul niekada neužgęsta VILTIS.
    Prisiminiau šį pasakojimą , nes jis kaip tik siejasi su gyvenimu ir mirtimi. Kas tiki- gyvens amžinai. Toks yra Dievo pažadas.

  6. Pritariu Adelei.Mano lange tą dieną visada dega žvakutė ŽUVUSIEMS už LIETUVOS LAISVĘ IR NEPRIKLAUSOMYBĘ, o dabar dar viena žvakutė už mano draugus ir pažįstamus parkinsoniečius,išėjusius anapilin.Tebunie jiems lengva Lietuvos žemelė.

  7. Uzuojauta artimiesiems. Mazai pazinojau p.Vytauta, bet man jis pasirode itin siltas ir svetingas, savitas ir isimintinas.
    Uzdegu zvakele jo atminimui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.