RYTMEČIO MINTYS

Staiga atšalęs oras pakoregavo  ne tik mano, bet, manau, ir daugelio mūsų dienotvarkę, darbotvarkę ir aplamai, visus gyvenimo malonumus bei lūkesčius. Rodos, tik prieš porą savaičių basnirčiom įsispyrę į vasarinę avalynę, ant pečių vasaros deimančiukaiužsimetę šiltesnį rūbelį tik šiaip sau, tarp kitko, šiuo metu jau turėtume rengtis padoriai lietuviškai – rūbais, atitinkančiais motušės Baltijos pakoreguotą klimatą…

Namuose, jei gyvenam kiauruose ir pilkuose valstybiniuose blokuose, nelaukia palaimingai viliojanti šiluma, darbe – europinio pasispardymo atgarsis visur ir viską taupyti, tame tarpe ir patalpų apšildymą, darbuotojų sveikatos labui – darbiniai kabinetai primena šaldytuvą, kuriame, anot Gintauto, negenda ne tik vakarykštis pienas, bet ir gyvas kūnas. Ir visai nesvarbu, kad pirštai virš kompiuterio klaviatūros stingsta tarsi dirbtum atvirame lauke, svarbiausia yra galutinis darbo rezultatas, kuris parodo tavo įnašą bendrame rezultate ir apsprendžia tavo reikalingumą užimamoje kėdėje. Nuryji susikaupusį kartėlį, kai prisimeni mamą, kuriai visą gyvenimą išdirbus nelengvomis sąlygomis, labai norėjosi matyti savo vaikus, gyvenančius šiltai ir patogiai. Jei vien tik nuo vaikų tai priklausytų…

Už lango – mėnulio pilnatis. Juodi debesys, mėnulį tai uždengia, tai vėl apnuogina, tarsi leisdami pasigėrėti to apvalaus, bedvasio gelsvo blyno bejėgiškumu. O jis tai tikrai liudininkas įvairių gyvenimiškų įvykių, kuriuos kai kurie linkę pridengti vakaro tamsa, nesusipratimu ar tiesiog nežinojimu.

Pagaliau nurimo kelias paras siautėjęs iš kojų verčiantis žvarbus vėjas, nurimo įkyrus lietus ir staiga pamatai, kad šalia apsigyvena spengianti vieniša tyla ir ramybė. Tuščioje, menkai apšviestoje gatvėje nutįsta tvarkingi gelsvos žibintų šviesos šešėliai. Nukaukši vienišas praeivis, suardydamas tylą. Susigūžęs, rankos kišenėse. Nesuprasi kokios mintys kamuoja nuleistą galvą. Plačiais žingsniais spėriai žingsniuoja, rodos, nematydamas nei tamsios tylos, nei vėjo nuplėštų, šlapių ir purvinų lapų po kojom. Gal paprasčiausiai skuba, nes abipus gatvės visiškai tamsūs langai, nė vieno žiburėlio. Ar tai reiškia, jog už jų nesama gyvybės? Ne! Ten gyvena žmonės. Vieniši. Tik jie beprotiškai taupo. Jų vienintelė pramoga šiandien yra žvilgsnis į gatvę, į tamsą, nes tai nieko nekainuoja. Janytė, jaunystėje buvusi gražuolė, turėjusi begalę gerbėjų, šiandieną, išlaidojusi visą šeimą ir artimuosius, liko viena kaip pirštas. Jei ne geradūšiai kaimynai, tai ilgiems ir skausmingiems metams įkalintos namuose moters, senatvės negalios ir iš to atsiradusių ligų suriestos, lauktų ne itin malonus gyvenimas slaugos namuose. Taip ir kiūto Janytė anapus lango, kumšteliu parėmusi smakrą, pasnaudžia ten ir vėl atsibunda, pamojuoja išeinantiems, šypsena sutinka pareinančius. Šįryt, tamsoje išeidama iš namų, dirstelėjau į Janytės paveikslą lange, pamojau ranka ir skausmingai pagalvojau, kad, kai jo nebeliks, nutrūks ir kažkokia gija sielos gilumoje, kurios egzistavimo šiaip kasdien tarsi ir nejauti…

Gal rudeniop žmogus jautresnis pasidarai…

Danutė

33 komentarai apie “RYTMEČIO MINTYS”

  1. Tai mano eil4s „Ruduo ant slenksčio”
    Nors niaukiasi diena ir vakarėja,
    Nors raukšlės skuba rodytis veide,
    Palauk, ruduo, su darganom ir vėjais,
    Pabūk ant slenksčio, neis dar pas mane.
    Palauk,ruduo, bastūne neprašytas,
    Tavęs nereikia man dan dar čia,
    Juk dar ne visos žvaigždės nuraškytos,
    Tik vieną jų man atnešei delne.
    Palauk, ruduo, voratinkliais nuklotas
    Kai saulės ir žiedų dar šitiek daug,
    Juk dar ne visos eilės išdainuotos,
    Aš savo pirmą meilę vėlei sutikau.
    Palauk, ruduo, pabūki dar ant slenksčio,
    Leisk pavasariais man dar pasidžiaugt.
    Norėčiau susipažinti su įdomiais žmonėmis, kurie mėgsta dainuoti, moka groti. Mano ansambliui reikia dainininkų ir muzikanto. Prašau paskambinti, jeigu norite dalyvauti šiame ansamblyje. 864898211, pagarbiai Elena Taip pat norėčiau išgirsti komentarų apie eilėraštįš. Aš jį skaitau prieš romanssą „Nesakyki ruduo” Iki

  2. NESVARBU…
    Nesvarbu,kad ūžauja vėjas,
    kad šalta,
    paskutinį lapą jau neša
    nuo žemės pakeltą.
    Medžiai nusimetė rūbą,
    tyliai užmigo.
    Rudenio ilgesio vejas
    širdin įsmigo…
    Metai buvo,praėjo,
    juos nesinešė laikas…
    Žmogus,kaip tas medis,
    mini vasaros laiką…
    Nesvarbu,kad ūžauja vėjas,
    kad šalta,
    širdies sklaidyk lapus,
    amžiaus sukrautus.
    Jei ten pamatysi,kad tuščia,
    kad įrašų nera,
    žinosi,kad tas laikas praėjo,
    veltui nubėgo.
    Dabar pasistenk sudėlioti,
    į vietas ir tvarkingai,
    užpildyk kur tuščia,
    išbrauk nereikalinga.
    Tada ruduo ,kintantys lapai
    grožį tau skleis,
    o ilgesio vėjas širdin nesmigs,
    ir nežeis.
    Kai sieloj groja muzika švelniai,
    neši ją kitiems
    ant sušildyto delno…
    bus ramu,juodą rudenio naktį,
    nes spėjai sielos šviesą uždegti.

  3. sviesa yra aplink mus,tik mes ne visada ją pasiruošę pamatyti.Pažvelkime pavasarį į spogstantį medį,besikalančią žolę,tamsią naktį pakelkime akis į žvaigždynus,atsiprašykime ,padėkokime,pasiūskime gerą,šiltą mintį…pajusime kaip lengva,gera ir gyvenimas darosi mielas.Man visa tai džiugina,gydo,padeda gyventi

  4. Skaitau Luko zodzius ir jauciu, kad many irgi noretu gyventi sviesa.MEGINSIU ATIDARYTI LANGELI. Nors ta mazaji. Kol kas…

  5. Lukai, esate savikritiškas. O tai žinoma, šviesos ženklas. Beje, žmonės, kurie nebijo kalbėti ir išdrįsta viešai reikšti savo požiūrį dažnai vadinami paistytojais. Akivaizdu, kad tiems kurie tyli – lengva kaltinti kitus. Džiugu, kad draugauki.me apsilanko Šviesos atstovai. :)

  6. Beveik visi pajuntam,kad yra Šviesa,bet egzistuoja ir Tamsa.Bet dauguma galvojam,kad mes patys-tai Šviesa.Kiti Tamsa,o mes Šviesa..Suprast,kad manyje gyvena ir Tamsa,ganėtinai sunku..Kai supranti – iškyla klausymas kodėl? Ar aš galiu save pakeisti? Manau,kad pats pakeist savęs aš negaliu.Tiktai pati Šviesa,gali pakeist mane.Tam reikia taip nedaug,tik atsiverti Šviesai…Kaip Ji pateks vidun,jei uždarau,aš „langus” Jai.(jei aš manau,kad pas mane ir taip šviesu). O tie „langai”,manau tai mano Ego.
    Beje tai visa,mano paistalai…Nors man padėjo jie…Matyt kiekvienas turim savo kelią…Linkiu aš norintiems,turėt mažiau savy Tamsos,atverti kelią Šviesai.Ten kur šviesu -tamsa išnyksta.Linkiu visiems sėkmės,o tiems jei kas bandys ieškot… – kantrybės.O ką prajuokinau,su savo paistalais ir tai manau gerai…

  7. nuo vaikystės girdim pamokymus: neimk, neliesk, nenudek, neįsipjauk…paauglystė nepraeina be priekaištų gerai mokytis, laiku grįžti, nesusidėti su bloga kompanija… o amžius toks bjauriai maištaujantis, taip norisi prieštarauti nors tu ką… bet juk gyvenam ne sterilioj aplinkoj, jei užaugsim nepalietę ugnies, nežinosim, kas yra skausmas, jei vaikystėj neišgąsdino aklina nakties tamsa ar užaugę pajėgsim suprasti kokia palaiminga ir siekiama gali būti šviesa?
    galbūt dėl to viską gyvenime reikia patirti pačiam, kad suprastum, kokio rezultato galiausiai trokšti :) kartais gal užtenka gero žodžio, šilto žvilgsnio, kad pajustum saulę ne tik virš galvos, kad atskirtum šviesą nuo tamsos…

  8. Pas mus dantistas visuomet bedirbdamas užsidega žvakę. Jis sako, kad ugnies liepsna sugeria negatyvias mintis, sukuria aplink žmogų aurą, kurios blogiems žmonėms neįveikti.

  9. Lukai, labai gražią paralelę sugalvojote. Iš ties ugnis turi daug sąsajų su anapusybe ir paslaptimi. Bet tuo pačiu tai reiškia, kad ugnis gali būti išsigelbėjimas – ji gali išvaryti blogas mintis ir po to skleisti žmogui šilumą ir šviesą.

  10. Džiaugiuosi, kad sulaukėme pokalbio dalyvio, kuris atsiverčia Danutės dienoraštį. Aš ten irgi dažnai nueinu… Taip artima, šilta, tikra…
    Sėkmės visokeriopos Jums Lukai!

  11. Sveiki,Mielieji …
    Rašau aš str.autorei ir Jums visiems.Rašau tikėdamas,kad gal kam nors iš Jūsų,mano kvailos mintys truputėli,gal padės.Praskaidrins rudeniškas nuotaikas …arba prajuokins…
    Beveik visus aplankančios,tos „tamsios” mintys ar tai blogai,o gal gerai?
    Senovėje,norėdami išgrynint auksą,jį degindavo ugnyje.Visos priemaišos sudegdavo.O auksas tapdavo švarus.
    Ugnis,šiaip,ne itin maloni procedūra…
    Gal ir „tamsių” minčių,kaip ir ugnies prasmė adekvati..?
    Jei jos padės „sudeginti” mums,mūsų praeities klaidas,gal tapsime ir mes truputi švaresni?
    O tai,nėra juk taip blogai..? Gal tai truputi prablaškys ir „rudeniškas” mus mintis…
    Kaip ten bebūtu,aš linkiu Visiems „Šviesos” …

  12. Skaitant supratau, kad jau girdėjus šias eiles, bet geros idėjos nenusibosta: jas reikia nuolat prisiminti. Ačiū, Ada.Labai gerbiu tuos žmones, kurie moka iš gyvenimo išskirti tai, kas svarbiausia. Tokių yra labai mažai.

  13. Visvien, manau, kad mano pokalbis su Janina buvo įdomus. Galėtų ir daugiau tokių mikro diskusijų kilti. Vieni samprotautų, kiti palaikytų vieną ar kitą pusę.

  14. Kaip tapo lengva, paprasta gyvent,
    kai supratau,
    kad nepakeisiu aš kitų likimo…
    Kad neklausys manęs nei saulė, nei lietus…
    Kad žiemą snigs ne obelų žiedai…
    O rudenį jau neišvysiu lapų žalio pabudimo…
    O žmonės: jie yra ir bus, kokie yra…
    Kokiais jiems būt patinka
    ir kokie jie gimę…
    Su savo norais, savo atradimais,
    savo paklydimais…
    Savais keliais, savais dievais
    ir savo supratimais…
    Kiekvienas toks kitoks, nepaprastas, nepanašus…
    Todėl gražus…
    Nors kartais,
    oi, kaip norisi jame kažką pakeisti –
    mintis, veiksmus, atradimus…
    Net kitokius jausmus ir kitokias svajones…
    Bet taip ne jam,
    o man tebūtų patogu!!!

    Kaip tapo lengva, paprasta gyvent,
    kai supratau,
    kad keist galiu save… ne kitą….
    Savas mintis, veiksmus, atradimus…
    Savus jausmus ir tik savas svajones…
    Ir… O, stebukle!
    Kai keičiuosi aš –
    aplinkui keičiasi kiti!!!

    Ne pirmą kartą cituoju šias eiles ir nežinau, kam jos priklauso… Mano supratimu čia tiek daug pasakyta, kad nėra ką bepridėti.

    Čia susirinkome draugauti… Sąlygos puikiausios – jei kas nepatiko, išjungei kompiuterį ir ramybė.
    Ramybė… ji labai svarbi žmogaus gyvenime.

  15. gerokai prajuokinot mane vakarykščiais debatais, mielieji! :DDD
    tiesą sakant, keistokai nuskambėjo tas mano nuotaikos narstymas iki paskutinio siūlelio ir tikrai nuoširdžiai ačiū Gintautui už teisingą supratimą bei moralinį palaikymą!
    tikrai nemaniau, kad mano rytmečio apsidairymai gali iššaukti grandininę ginčytiną pamokymų reakciją, juolab, kad tai buvo eilinis rytas su eiline per daugelį metų nusistovėjusia dienotvarke, kurią paprastai diktuoja ir koreguoja pats gyvenimas, o jame, sutikite, tikrai ne viskas yra priimtina ir gražiai sudėliota…
    kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje galiu ir paverkti, ir pasijuokti – tai man leidžia mano Zodiakas :DDD o dirbtinai pasaldinta diena saldesne netampa, nesvarbu, ar tai būtų saulėta vasara, ar ruduo, ar žiemos pats vidurys
    tai tik mano nuomonė ir ginčytis nereikia!

  16. Janina, pasiduodu ! Atlikote labai išsamią mini studiją ir Jūsų įžvalgos labai rimtos. Belieka išgirsti pačios Danutės nuomonę ir sužinoti, ar ji nesupyko, kad mes čia taip aptarinėjame jos nuotaiką.

  17. Gintautai, pasiginčykime: paanalizavau, specialiai pasižiūrėjau į Danutės rašymus maždaug prieš metus. Atradau, kad Danutė rašiusi praeitų metų lapkričio 22 d.”neliks mums blogo oro. Tik šilčiau teks apsirengti ir pirmyn į darganą.” Na, ir forume pradžioje temos „Nebūkime vieniši” prieš II mėn. Danutė rašė (4-as komentaras iš eilės): „aš išeinu į darbą, ji pro langą spokso, grįžtu, ji dar ten pat…” Taip kad, Gintautai, teks sutikti, kad ryte ir oras, ir vienišas žmogus lange buvo ir šiais, ir praeitais metais, bet keitėsi tik pačios Danutės nuotaikos, todėl skirtingi tų pačių dalykų aprašymai ir vertinimai. Pateikiau tikrus faktus iš Danutės rašinių, galite pasitikrinti. O Jūsų minimas straipsnis „Ruduo” buvo parašytas š.m. rugsėjo 18 d., kada dar nesijautė tikra rudeninė nostalgija. BE to, straipsnio „Ruduo” Danutės komentare nebuvo emocijų išreiškimo, o tik pamąstymai. Manau, kad vis tik šaltis ir tamsa paveikė Danutės nuotaikas, ir tai atsispindėjo jos šiame straipsnyje.

  18. Janina, aš manau, kad jau galime visi sakyti, jog šiek tiek pažįstame Danutę iš jos nemažai parašytų straipsnių. Todėl nemanau, kad Danutė labai liūdna buvo ir prastos nuotaikos. Tiesiog aprašė tai ką matė iš ryto. Gal daugiau romantiškas ir filosofiškas straipsnelis gavosi.

    Nors būtent Danutei atrodė, kad aš taip pat liūdnai rašau apie rudenį šiame įraše: http://www.draugauki.me/2009/09/ruduo/ Nors kaip sakiau man labai patinka šis metų laikas ir jokių neigiamų emocijų nejaučiu.

  19. Parašiau komentarą ir, toliau dirbdama rankomis (pjaustau svarainius), galva laisva, tai vis galvoju, kaip padėti Danutei pagerinti nuotaiką. Prisiminiau tikrai gerą Narbekovo siūlomą receptą, gydant mintimis bet kokias ligas, o taip pat gerinant nuotaiką. Įsivaizduokite emocionaliai tą momentą, kada gyvenime jautėtės be galo laiminga ir tą vaizdą kuo ilgiau išlaikykite mintyse. Svarbiausia, kad mintyse būtų laikomos visos tos emocijos, kada buvo taip gera, prisiminkite , koks tada oras buvo, kaip saulė švietė, kokie kvapai, kokia nuotaika ir t.t. Tikrai pagerės. Apie pozityvaus mąstymo galią esu rašiusi 2009.07.26 straipsnyje „Mūsų organizmo vaistai”, bet Danutė tikriausiai atostogavo. Ir dar siūlau išsikepti pyragą, namie bus šilčiau, ir pyragu pavaišinti tą vienišą senutę. Tikrai rudeninė nuotaika praskaidrės.

  20. Gintautai, nenorėčiau sutikti, kad ruduo yra būtent toks, kokį mato Danutė. Kai kuriuos žmones apima rudeninė depresija dėl saulės ir šviesos stygiaus. Šis aprašymas kaip tik ir atspindi depresuojančio žmogaus būseną. O vienišų apleistų žmonių problemos tokios pačios bet kuriuo metų laiku, ir kai mes patys jaučiamės gerai, nepastebime tų, kuriems liūdna, ir atvirkščiai. O ruduo tikrai nuostabus! Šiandien vaikščiojau lietui lyjant, sušlapau kojas, bet vis tiek malonu, gaivu, gera. Atrodo, lietus nuplauna visą purvą, tampa švariau aplink ir širdyje. Linkiu Danutei šviesesnės nuotaikos, nuvyti širdį spaudžiančias juodas mintis ir džiaugtis gyvenimu bet kuriuo metų laiku. Juk gyvenimas trumpas, o ruduo irgi ne amžinas, žiema ne už kalnų.

  21. Gražiai meniškai aprašo Dana rudenį. Svarbiausia, kad mato vienišo žmogaus būseną, o čia didelis privalumas.Šiandien pas mus smarkokai lyja. Atsimenu- mamos mėgiamiausia daina buvo: Miščiukaitės-” dienomis, kai lyja lig nakties”. Ji taip pat 14 metų gyveno viena.
    Perskaičiau apie dailininkę. Jie yra ypatingai jautūs žmonės Sunku ant šio pasaulio jiems egzistuoti.

  22. O mane, Danute, visai kitokios mintys šįryt aplankė. Dabar kad rašyčiau, kad rašyčiau… Deja, tik baksnoju. Jau kelinta diena vartau Algio Kuklio 84 psl. knygelę GENOVAITĖ ir nepaleidžia mintis… kaip Genovaitės Čejauskaitės darbus parodyti draugams. O gal vėl Kretingos bendruomenė pagelbės… Jau pagelbėjo – nepaisant, kad buvo poilsio diena, visas tris dienas su Genovaite mūsų renginyje sėdėjo jos globėja Virginija. O „Pajūrio naujienose” apie menininkę galite paskaityti
    http://www.pajurionaujienos.com/index.php?act=exp&sid=647
    Šalta, lyja, o minčių lietus… kai kurios tik vizijos, bet kaip šilta pasidaro, kada vizijos tampa realybe.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.