MINTYS

Už meilę nėra gražesnio nieko,
tai šiltų širdžių ugnis.
Ji sušildo, guodžia, pasilieka,
ji – gyvenimo viltis.

Mylėti duota mums visiems,
visiems širdy kampelis skirtas.
Ar mokame ją nešt kitiems,
kuriems gyvenimas paskirtas?

Branginkim meilę, nes be jos
ledu pavirs širdis…
Šiaurinis vėjas išnešios jos pelenus…
užges sielos ugnis.

Be meilės palaidotas esi,
nes miršta ir jausmai…
Nyku ir tuščia tau širdy,
ir veltui gyvenai.

Mylėti galime visi,
Tėvynę, Žemę, Dangų…
Sudekime širdies ugny
už Žmogų brangų…

Pakeisti niekas negalės to,
ko kartą tu neteksi…
Bus gaila to nepasakyto,
ir to, kas padaryta
sąžinėj ims degti.

Mes tam gyvename šioj žemėj,
kad meilę neštume visiems.
Pakurstykim širdies ugnelę
ir saviems, ir svetimiems.

95 komentarai

  1. SUSKAMBĖK

    SUSKAMBĖK VARPELIU ŠIRDIES KAMPELY,
    AŠ IŠGIRSIU.
    ATEIKI IŠLYDĖT MANE Į KELIĄ,
    PASITIKSIU.

    VAKARINĖJ MALDOJ TU PRIGLAUSK MANE,
    PABŪKIM KARTU.
    IŠNYKS NUOSKAUDOS KARČIOS,SKAUSMAS NUTILS,
    ŠIRDY BŪS RAMU.

    LIESK MANO SIELĄ KAS VAKARĄ,RYTĄ,
    BŪK SU MANIMI.
    MANO ŠIRDY TAU VISKAS PASAKYTA,
    TIKIU TAVIMI.

  2. PAMASTYMAI

    NORĖTUS IŠ NAUJO UŽGIMTI,
    NEDARYTI SENŲJŲ KLAIDŲ.
    VĖN GĖRĮ PASAULIO SURINKUS,
    TĖVYNEI ATNEŠTI DOVANŲ.

    VĖL IŠ NAUJO GYVENIME KURTI,
    SAULĖTĄ IR GRĄŽŲ RYTOJŲ
    PALIKTI JI TAUTAI KAIP TURTĄ,
    KAIP DVASINĮ LOBĮ–SVAJOJU.

    JEI KIEKVIENAS TIK PO TRUPINĖLĮ,
    LIETUVAI SKIRTUME MEILĖS,
    TISOS IR DOROS PO LAŠELĮ
    KOKS PUIKUS BŪTŲ JOS VEIDAS.

    NORĖTUS GYVENTI IR DŽIAUGTIS,
    VISIEMS SAVO ŽEMĖJ GRAŽIOJ.
    TAIKOS IR RAMYBĖS SULAUKUS,
    GERA BŪTŲ VISIEMS LIETUVOJ.

    1. Vietoj komentaro… Daina Lietuvai

      Po ilgų nelaisvės metų,
      kėlėsi tauta laisva
      suskambėjo dainos skirtos,
      tau tėvynė Lietuva.

      Apie Mindaugą,Kęstutį,
      Lietuvos tikrus vadus
      kas mieliau begali būti,
      laisvas jaučiasi žmogus.

      Vingio parke skamba dainos,
      tau ,tėvyne mylima
      žmones renkas,spalvos mainos,
      skamba šūkiai-„Lietuva“.

      Vergo pančius nusimetus,
      džiaugiasi laisva tauta.
      spindinčios jaunimo akys
      ir daina jų tau skirta.

      Vėl sugrįš vaikai tėvynės,
      meilė jų širdy gyva.
      Tu pirma ir paskutinė,
      gimta žemė LIETUVA.

  3. Snaigele nusėsk ant rankos,
    širdį atgaivink,
    būk šalia,kai audros trankos,
    paguosk ir nuramink.
    Būk mažam širdies kampely
    meilės lašeliu,
    kurs nušviestų tiesų kelią,
    į Tave einu.
    Į Tave einu per vėją,audrą,
    ilgesį,kančias,
    nešu džiaugsmą,nešu skausmą,
    į Tavas rankas.
    Matau Tavee pavasario aušroj,
    melsvam žibutės žiede,
    matau ir snaigėje baltoj,lietaus laše,
    kurs mano kaktą lietė.

    Rudens tamsioj nakty,ar pilnaty mėnulio,
    visur Tu man esi.

  4. Mielas anonime,būk gerutis ir parašyk ką turi gero,gražaus,negailėk žmonėms pradžiuginti širdeles.JUK ŠIAIS LAIKAIS REIKIA KAŽKO ,KAS PRALINKMINTŲ IR NURAMINTŲ PAVARGUSIAS ŠIRDIS.

    1. Kaip gražiai pavasaris dainuoja,
      už langų vyturio balsu..
      Sprogsta pumpuras,šakelėm moja
      liepos ir beržai kartu.

      Saulė tiesia savo šiltą ranką,
      glosto ir bučiuoja žemę..
      Aš visus tuos bučinius surinkus,
      dėsiu į širdies kertelę

  5. Anonimė, tai kodėl nepasidalinus, mamos ar savo mintimis. O tai nutrūks posmai, pabirs, tartum karoliai. Sunku juos bus surinkti…

  6. laba diena,paskaiciusi visu nuostabias eiles,supratau,kad nuvertinau ir nesiklausiau mamos:-) mano mama kuria isties nuostabias eiles,galeciau pasidalinti jomis?:-)

  7. Visata plati–aš joje tik dulkelė,tik dulkelė mažytė-prie beržo gražaus,paukščio dainoj,pievos žolėj,ar pumpure,medžio šakoj…aš visa visata pasaulio gražaus-ir aš ir tu- mes visi kartu.

  8. Pro mažą properšą dangaus,
    pro debesėlių ūką,
    apšvieski sąžinę žmogaus,
    praskaidrink rūką.

    Nejaugi nieko nebėra,
    kas būtų šventa?
    O Dieve,kur eina žmonija,
    negi taip lemta.

    Nesutinku,taip būt negali,
    Dieve mums padėk.
    Neleiski mums praeit pro šalį,
    doros atsižadėt.

    Pabelsk į sąžinę Aukščiausias,
    praregėti leisk.
    Parodyk mums kelius tiesiausius,
    dovanok,neteisk.

  9. BALTIJOS KRANTŲ KARTA

    Tada,kai rakom susikibę,
    Baltijos vaikų karta.
    Žinojom vieną,aiškų tikslą,
    tik vieną žodį Lietuva.

    Mes ir šiandien tokie išlikom,
    tėvynės meilė veda mus.
    Už laisvą dangų,jūros bangą,
    už Lietuvą,savus namus.

    Pušelė ten ant jūros kranto,
    brangesnė už svečias pilis.
    Birutė,sauganti pakrantę,
    neleidžia Lietuvos pamiršt.

  10. ILGĖJAUS TAVĘS

    Vakare,kai saulė grimsta į jūrą,
    prisiglaust ateinu prie pušelės lieknos.
    pamatyti pilių,tavo gintaro rūmų,
    apraudoti skausmingos dalios.

    Daug matų ilgėjaus smėlėtojo kranto,
    vėjo blaškomos jūros putotos bangos.
    Su tavim man ramu ir visko pakanka,
    ir Žilvino meilės,ir Birutės dainos.

    Užliek mano širdį šaltąja banga,
    po metų naštos pabudinki sielą,
    o Tiškevičiaus parko vėsioji rasa,
    man paseks seną pasaką mielą.

    Ilgėjaus tavęs dieną,naktį,kas rytą,
    tavo žemės žalios,pakrantės smėlėtos.
    kur, pasakyk,surasčiau dar kitą,
    dėl kurios nebaugino kalėjimo grotos.

    Dar kartą ateisiu į tavo pavėsį,
    pasiilgus ramybės tavųjų krantų.
    Nuskaidrink man širdį,uždek naują šviesą,
    pušelė žalioji,paguosk ramumu.

  11. Nebūk tokia jautri,mana širdie,
    neblaškykis kaip rudenio lapas.
    Gyvenimas žais,bet tęsis vistiek,
    gal žaidimas gyvenimu tapo?

  12. Ačiū,Viešpatie,už žemę,saulę,
    ir už kapą mylimų žmonių,
    kad neleidai pasiklyst pasauly,
    kad esi tu su manim kartu.
    ******-*
    Aš nešu tau širdį,
    atiduoti už sūnaus kančias,
    Lietuvos berželių kvapą,
    žemės saują iš namų:
    tų namų,kur motina pagimdė,
    poterį išmokė ir dainų

  13. TU ESI

    Tu man esi ramybės uostas,
    prie jo prigludus pailsiu.
    Man sūrią ašarą nušluostai,
    kai per gyvenimą skubu.

    Esi ramybė tamsią naktį,
    kai juodas skausmas už langų.
    Tu moki šviesą vėl uždegti,
    gyvent vėl noriu ir galiu.

    Tu man esi vilties pašvaistė,
    kurią giliai širdy turiu.
    Tik meile man kelius palaistęs,
    dar duodi valios ir jėgų.

    Tu man esi ramybės uostas,
    vilties ir meilės tu versmė.
    Kai liūdim ašarą nušluostai,
    tu džiaugsmo,pilnaties esmė.

  14. Dievo apvaizdoje- pasaulis tai mes. Man atrodo gyvenimas tai trumpas ar ilgas tai- mūsų kiekvieno gyvenimas. Ir turint tokia Dievo dovaną, dalijant ją kitiems tai nuostabu. Aš tikriausiai stengčiausi, jeigu galėčiau, kuo daugiau palikti jų. Po savęs. Kaip rašė Jurgita: “ To ko negalima į kišenę įsidėti.“O bendrai apie pasaulį… Nežinomi – Viešpaties keliai.

  15. Taip norėjau gyventi ilgai,nes laiminga,pasaulis gražus,aplinkui savi ir nieko nestinga.Pavasari žemė sužydi,paukščiai sugrįžta,o mano meilė pasauliui niekad nevysta.
    Keičiasi,mainosi metai ir žmonės,mažiau besuprantame mes,koks tikslas mūsų kelionės,o likus be tikslo,grožio,doros ir svajonių,bus veltui nueitas kelias,tuščia šios žemės kelionė.
    Žemė po kojomis kalba mums diena iš dienos.
    Dangus mums parodo ženklų,tik nenorime suprasti,todėl ir gyvenimas lieka sunkus,neramus…mėginkim lašelį ramybės,doros ir tiesos inešti.
    Būkime tvirti,siekime aukščiausių tikslų,mylėkime grožį,tiesą,kurkime pagrindą naujam pasauliui…sutikime su tuo,kad šis pasaulis žemės planetoje baigias,ruoškimės peržengti amžinybės slenkstį tikėdami tuo,ką pasaulio Kūrėjas yra pasakęs.Jo žodis niekada nesikeičia.

  16. Ačiū Irenai, jog tai nuostabu, tai Dievo dovana mokėti, meilę į eiles sudėti. Aš labai mėgstu skaityti, jausti tyras mintis. Žaviuosi tais žmonėmis kurie sugeba jas išreikšti.

  17. —-****—-
    Kaip rudenio lapai po kojų,
    mano metai vis krenta ir krenta…
    nežinau ar sutiksiu rytojų,
    ar išeiti būs man jau lemta.

    Į kalną jau niekad nelipsiu,
    pasidžiaugti dangaus žydrumu…
    su viskuo,su viskuo sutiksiu,
    guos žemelė savu vėsumu.

  18. —-****—-
    Akmenėlis turi šaltą širdį,
    imk delne sušildyk ją…
    Akmenėlis žemės skausmą girdi,
    mato ašaras veide.

    Meilė žemei ,medžiui,akmenėliui,
    dovanota mums seniai.
    Tik paimkime saujelę smėlio,
    ji supras, kaip miela jai.

    Prisiglausk prie ąžuolo ar uosio,
    prie beržeio ar pušies…
    tu pajausi,tavo sielą glosto,
    o jie džiaugiasi išties.

    Akmenėlis turi šaltą širdį,
    padraugauk ilgiau su juo…
    akmenėlis žemės skausmą girdi,
    paklausyk kartu su juo.

  19. —***—
    Matyti bėgantį laiką,stebėti ir jausti,
    kaip keičiasi spalvos,kaip debesys slenka dangum.
    Taip noris mylėti šią žemę,širdim prisiglausti,
    dirbti,gyventi ir vis tapti geresniu žmogum.

    Tau šypsosi lygumos žalios,kalneliai maži.
    o takeliai vingiuoti į piliakalnius veda…
    meilė šiam kraštui gili,juk Lietuva tu esi,
    tu tėvynė brangiausia į gintaro rūmus vedi.

    Lietuva,tavo akys melsvuos ežeruos atsispindi,
    tavo veidą vis prausia Baltijos jūros banga,
    dangaus žydrumas mūsų sielą seniai jau užtvindė
    motulės pasakų pynė širdyse dar gyva.

  20. MAMA

    Tu su mumis,kai tyliai krenta snaigės,
    miega žemė po baltu šydu.
    Tu su mumis,kai vakaras pavargęs,
    atkeliauja žvaigždėtu keliu.

    Nubėgs balti takai į mūsų kaimą,
    ten kalnelyje sustos trumpai.
    Žvaigždė vakarė atneš palaimą,
    tu visada vaikų maldoj likai.

    Brėkš rytai,skambės sušalęs varpas,
    ašarą nubrauks vaikai maldoj.
    Mama,tavo veidas, tavo balsas,
    skamba mums bakužėje senoj.

    Tu su mumis gegužio ankstų rytą,
    saulei skleidžiant pumpurus žiedų.
    Tavęs mes klausiame ar kelią šitą,
    praeiname teisingu takeliu.

  21. Sveiki ,tiesiog taip gera pasidarė perskaičius visų eiles.Tikrai ne kiekvienam yra duota ta galimybė išreikšti savo mintis taip gražiai.O svarbiausia tai mes suprantam tas eiles,jos taip yra savos mūsų mintims,jausmams.Tiesiog atrodo ,kad išreiškėte mūsų mintis. O dabartinių poetų ,te atleidžia jie man ,bet aš jų nesuprantu ir jie mano širdies nesujaudina.Tad rašykit. mielieji ,nes tai mūsų visų gyvenimas išreikštas jūsų eilėmis.Ačiū ,labai suvirpino širdį.

  22. MINTYS

    Tos mintys,nenuoramos mintys,
    svajonėmis veržiasi,skrenda…
    negali jų jau sulaikyti,
    per žemę jos jūromis brenda.

    Žuvėdromis skriskite mintys,
    tik šiltos,tik gražios,tik mielos.
    Gyvenimą reilkia dabinti,
    išgryninti suterštas sielas.

    Mintya,visagalės jūs mintys,
    jūs gimdote didelius darbus,
    tik žmogui jas reikia pažinti,
    PRIIMTI,TIKĖTI,NERIMTI.

    Tik darbais pavirskite mintys,
    tesipildo svajonės žmonių.
    Reikia tėviškės žemę apginti,
    nuo MELO,GOBŠUMO,KANČIŲ.

  23. VILNIAU,mes perone žemę pabučiavom,sugrįžę iš pragaro ratų,tėvynės žaizdas vis skaičiavom,kiek grįžo ir ko jau netekom.Apipynėm dainom savo žemę,jų ilgesio siūlais surišom,dėkojam likimui,kurs lėmė matyt tavo dangų ir mišką

  24. DĖKOJU

    Dėkoju,Dieve,Tau už meilę.
    už pavasarius žalius…
    už laukų ramunę baltą,
    mėlinus dangaus skliautus.
    Gelsvo rudenio sulaukus,
    dėkoju už ryšias spalvas,
    kai vaivorykštė apgaubus-
    puošia dangų ir upes.
    Užsnaiges,už medžių rimtį,
    tulpėm išpuoštus stiklus,
    dėkoju,TAU,KAD LEIDAI GIMTI
    IR PAMATYT VISUS LAIKUS.
    Ačiū už naktis žvaigždėtas,
    rugpiūčio vakarus šiltus,
    krintantį žvaigždynų lietų,
    ir puikius,gerus draugus.
    Ačiū Dangui,ačiū Žemei,
    ačiū šeimai ir tėvam,
    kad likimas šitaip lėmė
    pamatyti gangi daug.

  25. Nežinau apie jos publikuota kūrybą. Aš turiu Kosto Fedaravičiaus 2003 m.išleistą knygelę „Akimirkos“.Ten publikuojama Jonavos rajono neigaliųjų literatų kūryba, tame tarpe ir N. Markevičiūtė – Smolina. Man patinka šioje knygelėje, daugelio autorių išspausdintos myntys. Be to gyvenome viename mieste.

  26. Koks nuostabus dalykas tas internetas-google surinkau ,,Nijole Smolina“ ir visa informacija mano,teliks knygynuose pasidairyti…

  27. PAŠAUKI
    Pašauki mane širdim , ne vardu.
    Iš tolių, vasarų tylių,
    Iš miškų miglotų, dar neatsibudusių,
    Iš paryčiais rūkų suklupusų.
    Lyg maldai nebyliai ar atgailai tyliai.
    Tu sustabdyk mane, kada bedugnėn traukia
    Likimas, užsidėjęs geradario kaukę.
    Tiktai netildyk juoko, skambančio pro ašaras,
    Juk saulę pasiglemš atslinkęs vakaras.
    Kartosis delčios , pilnatys, žvaigdžių purienos
    Ir mano bobų vasaros prabėgę dienos.

  28. DAR PALAUK…

    Nenorėjau aš užaugti,
    būti panele.
    Mažybiniu vardu vis šaukė,
    vadino Renele
    Lakstydavau basa po kiemą,
    o Dievo,kaip puiku…
    Turėjau vieną gerą norą
    pasilikt vaiku.
    Tik neklausė manęs metai,
    bėgo kaip vanduo…
    nemačiau aš laiko mato-
    žiūriu jau ruduo…
    Kai sustojau aš ant kranto,
    nelabai džiaugiuos,
    man gyventi neužtenka,
    vis kažko ilgiuos.
    Širdyje aš vis Renelė,
    bet vadina jau kitaip…
    nebėra jau to kiemelio,
    gyvenu savaip.
    Močiute dabar pašaukia,
    užuojautą jaučiu.
    Kas manęs toliau dar laukia,
    ar paklaust galiu?
    Pasakyk,Dievuli mielas,
    ką dabar daryt…
    glauski mano vargšę sielą,
    nenoriu žemėje išnykt.
    Man čionai gyventi gera,
    karštu pamažu.
    Skausmų tik bijau be galo,
    man nesiūski jų.
    Leisk nuplaukti debesėliu,
    per padangę žydrą,
    išbarstyk mane kaip smėlį,
    ar rasele kas rytą.

  29. AŠ ESU
    mažytis lašelis
    jūroje…
    smiltelė
    tarp gyvenimo
    pirštų…
    lapas vėlyvo
    rudens vėjuje…

    Jūra,plukdyk mane
    į krantą…
    gyvenime,
    paimk mane
    į delną…
    rudenini vėjau,
    pakelk mane,
    aukštai aukštai,
    į mėliną dangų…

  30. RUDUO
    Kai ruduo savo sielvartą lieja,
    Nelauktais šlapdribos driskalais,
    Kaupias nerimas, draskantis sielą,
    kad žiedai tik lede išsiskleis…

    Kad laukuos visos gėlės nuvyto,
    Apkramtytos bedvasės šalnos,
    Ir, šarmotos sulaukusios ryto,
    Baltą žiedą pro stiklą paduos.

    Iš pilkos debesėlių palaukės
    Nusileis balti snaigių žiedai.
    Jie drugiais dar už lango paskraidę,
    Baltą grožį ant žemės paskleis…

    Aš išsaugosiu grožį žiedų ,
    Kuriuos man vasarėlė paskyrė,
    Nors ant stiklo ryte surandu
    Šalčio laišką- žieduotąją pynę….

    Danutė Beinorienė.

  31. PADĖKA DIEVUI

    Pavasaris balta sniegena
    pabeldžia man į širdį,
    alyvų šakele už lango moja…
    už tokį grožį
    širdžiai brangų-
    Tau dėkoju.

    Vasarą saulės spindulius
    sugėręs laukas,
    kvepiančiais žiedais
    pabiro…
    laukas žalias,
    žalias gojus
    ir už tai,
    aš Tau dėkoju.

    Rudeni gelsvai raudonas
    lapas krito,
    krito mums po kojų…
    šnarėjimu švelniu
    užbūrė širdį…
    ir už tai
    aš Tau dėkoju.

    Žiema balta snaigele
    bučiuoja skruostus,
    beržą sidabru užpylus,
    po kojų žiemos muziką
    vis groja…
    ir už tai
    aš Tau dėkoju.

  32. VĖLINĖS

    Daug praėjo metų,veidai nublėso,
    susipynę kelyje su savais vargais…
    Paskutinį lapą šaltas vėjas blaško,
    nuo melsvos alyvos ties jūsų kapais.

    Tik širdies kampelyje visi palikę,
    dažnai pabeldžiate į atminties duris.
    Šilumą pajaučiame mes susitikę,
    tos meilės jau jokia audra neužpustys

    Ateisime štai vėl į jūsų sodą,
    paskendusį gėlių ir žvakių vainike…
    Mes gausime gyvenimo paguodą,
    mūs maldų ir jūsų meilės liepsnoje.

    Pastovėkime tylioj rimty šiandieną,
    mintim apžvelkime savos sielos turtus.
    Gal būt čia mes pasikeisime ne vienas,
    su kuo ateisime į amžinus namus.

  33. MANO ŽEMĖ

    Kalens gandrai sodybose rytais,
    gegutė suskaičiuos metus ,dėja…
    Noriu būti pavasariais visais,
    džiaugtis dangumi,žydinčia žeme.

    Džiaugtis žolele prie kiemo slenksčio,
    basomis išeit į pievą žalią,
    nusiprausti vandeniu upelio
    nes be galo myliu gimtą šalį.

    Susprogs pumpuras obels šakelėj,
    vyšnia sodely-nuotaka balta…
    kiekvienoj žolelėj ar grumstely,
    čia tavo grožis,mano Lietuva.

    Kai nebūsiu,lapeliu šnarėsiu,
    ar antele praplauksiu upeliu…
    Tau Tėvyne,daineles sudėsiu,
    jas čiulbės tau paukščiai virš laukų

  34. ŽMOGAU,esi pasauliui skirtas,
    valdyti žemę.
    Tau duotas protas išskirtinis,
    jausmai ir meilė,
    dar lopinėlis šios tėvynės…
    Tavo priginty džiugi naujiena,
    tik džiaugsmą nešti tu gali.

    Šiandien matau tave kitokį,
    rūstus,piktas ir tylus…
    Gal nepatenkintas ar pavydus?
    galbūt seniai jau pamiršai
    kodėl į žemę atėjai…
    Nebūk gobšus,ne to tau reikia,
    o laimę rasi ne tenai.
    Surink gyvenimą su meile,
    sudėliok iš gerų darbų,
    džiaugsmu apipink,
    palaistyki sielos šviesa…
    tamsą,nerimą išvyk,
    netikrumą,abejones išsklaidyk…

    Pigimtinį tikslą prisimink,
    skleisk gerumą,-
    žemės gi valdovas tu esi.
    Tau duotas protas,išmintis,
    ir laimės amžinos viltis.
    Nešk žiburį šviesos į žemę
    ir būsi ne veltui pragyvenęs

  35. Buvau parašiusi eilutę iš Irenos rašytų minčių, bet tikriausiai negalima. arba reikėjo parašyti, autorių. {Šlamėjime vėjo, paukščių dainoj, Žemės dulkėse, sniego pūgoj, juodoj tyloj. žodžiai: senjoros Irenos }Tokia ankstesnio komentaro pabaiga.

  36. Mielosios ir mielieji, ačiū kad esate, ačiū, kad rašote. Jeigu dar galėčiau ir kam nors reikėtu, aš visą Lietuvą apsiūčiau, apmegzčiau tą aš labai gerai mokėjau. Sunku su tuo susitaikyti, kad negaliu, bet patarti kam reikėtu mano žinių su mielu noru.Neverkšlenu nepagalvokit, kad paguodos man reikia, tiesiog gyvenu… Niekas už mus nepabus.

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.