Kai vieną rytą poilsinėje prie jūros užsimanėme kiaušinienės, sunkumų nebuvo. Virtuvėlė čia pat, produktų turim, todėl energingai griebiausi darbo. Kiaušinukai smagiai burbuliavo keptuvėje, skleisdami gun
dantį kvapą. Tyliai girgžtelėjo virtuvės durys ir įėjo mažas, susivėlęs berniukas. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į mano kepinį, mačiau kaip vaikas nurijo seilę. Po neilgo pokalbio sužinojau, kad jam jau septyneri, kad mama ir sesė išėjo gyventi pas kitą dėdę, o jis su tėčiu atvažiavo čia. Dabar jis labai nori valgyti, bet tėtis vakar išgėrė alaus, todėl ilgai miega, o šaldytuve nieko nėra. Žnybtelėjo širdį, prikroviau lėkštę kiaušinienės, dar atnešiau duonos riekę, valgyk, užteks visiems… Vaikas godžiai tuštino lėkštę, kai pro duris įgriuvo tėtis. Pamatęs sūnų, pagrasė pirštu, kad be leidimo išėjo iš kambario. Maža virtuvės patalpa netruko prisipildyti vakarykščio uliavojimo kvapo. Matomai, ne vien alaus buvo ragauta… Vyriškis atsigėrė vandens tiesiai iš krano ir, kažką murmėdamas panosėje, išspūdino atgal, nekreipdamas daugiau į nieką dėmesio.
Po pietų nušvitus saulei, patraukėme į paplūdimį. Jūra rami, bangos tyliai šiurena į smėlėtą krantą. Netrukus netoliese įsitaisė triukšminga šeimyna su trimis mažamečiais vaikais. Pasitiesė paklotus, vaikai išsidėliojo savo žaislus, kibiriukus, kastuvėlius – ruošėsi statyti smėlio pilis, o tėtis ėmė traukti iš krepšio maistą – sumuštinius, pomidorus, sultis, garsiai paburnodamas „kaip viskas šiais laikais brangu”. Vaikai, pamatę tėtį valgant, metė savo žaislus ir vienas paskui kitą taip pat puolė prie maisto. Šviesiaplaukė mamytė vos spėjo traukti dėžutes, prikimštas sumuštinių, netrukus jos tuščios keliaudavo atgal į krepšį. Po to eilė atėjo čeburekams, nešiojamiems pajūriu, po to garsiai pareikalauta ledų, saldainių, pepsikolos, kramtomos gumos… Trupiniai krito ant smėlio, vaikai, nesuvalgytais kąsniais „puošė” pastatytos smėlio pilies bokštus, saldainiais išdėliojo takelį prie pilies durų. Niekas jautriai nesureagavo…
Vakare ramiai vaikštinėjome pajūriu, leidosi saulė, vakarėjo. Nuošalioje pakrantėje sėdėjo porelė. Tylėdami, įsmeigę žvilgsnius į jūrą. Palaikėme juos įsimylėjėliais, tik labai liūdnais. Kai po valandos grįžome atgal, jaunuolių jau nebebuvo. Toje vietoje gulėjo iš lauko gėlių nupintas vainikas, jo viduryje tyliai pleveno žvakės liepsnelė, o smėlyje pirštu buvo išvedžiotas žodis „MAMAI”…
Danutė
Parašykite komentarą