APIE RAUDONĄJĄ TULPĘ IR DRAUGUS

raudona-tulpe_1

Nuotraukoje – Kaišiadorių grupės nariai perduoda tulpę.

2008 metų balandžio 12 diena, Kaišiadorių kultūros rūmai. Baigiasi konferencija Pasaulinei sergančiųjų Parkinsono liga dienai paminėti. Kaišiadorių savitarpio paramos grupė perduoda simbolinę tulpę Klaipėdos savitarpio paramos grupės pirmininkei Magilionai Kilpienei. Pagarbiai laikydama rankose pasaulinį sergančiųjų Parkinsono  liga simbolį Magiliona pasakė „Pasižadame, kad laistysime, globosime, auginsime ir mylėsime.”

Mostelėjo tulpelė raudonais žiedlapiais ir, pasiėmusi į kelią sau kaišiadoriečių širdžių beribę šilumą, beveik per visą Lietuvėlę nuskrido į Klaipėdą. Aišku, skrisdama ji žvilgtelėjo kas naujo parkinsonikų – jurbarkiečių padangėje.

raudona-tulpe_2

Jurbarkiečių ir klaipėdiečių pažintis  jau skaičiuoja penktuosius metus. 2004 m. rugsėjo 9-15 d. Nr.35 (703)  „Bičiulystė” rašiau „Kai iš kuklių lėšų, skirtų biudžete rajono nevyriausybinėms organizacijoms LPD Jurbarko skyriaus nariams pagal projektą „Kuo ilgesnis sergančiojo savarankiškumas, tuo lengvesnė slauga” buvo sudaryta galimybė pamatyti Nidą, džiaugsmo buvo tiek, tarytum būtume išlošę milijoną….   Pakeliui Klaipėdoje ir „Smiltynės perkėloje” prie mūsų grupės prisijungė Klaipėdos – Palangos savitarpio paramos grupės atstovai. Mes kartu žavėjomės unikalia Kuršių nerijos gamta, o likusieji Klaipėdoje laukė mūsų sugrįžtant. Radome papuoštą stalą, prie kurio kalbėjomės, mokėmės, kaip palengvinti likimo pasiųstus Parkinsono ligos nepatogumus. Buvo ir dainų, ir žaidimų.”

Nuotraukose – akimirkos iš jurbarkiečių ir klaipėdiečių susitikimo

raudona-tulpe_3

raudona-tulpe_4

raudona-tulpe_51

Ne vieną kartą esu dalyvavusi Klaipėdos grupės susirikimuose. Labai maloniai nuteikia jų geranoriškumas. Žinodami, kad Šilutės rajone kol kas nėra grupės, jie nepamiršta į susitikimus pakviesti kaimynus. Liucija, Vadimas ir kiti jaučiasi lygiaverčiais grupės nariais. Į tai reikėtų atkreipti dėmesį visoms jau susiformavusioms grupėms, tai yra pasiūlyti prisijungti kaimynams, o esant reikalui ištiesti pagalbos ranką.

Klaipėdiečiams labai pasisekė, nes jie turi patikimą geranorišką globėją – gydytoją-neurologę Vaivą Jurgutienę. Tokie medikai yra didelis turtas visai draugijai.

Grupės pirmininkė Magiliona Kilpienė niekada nebuvo abejinga Lietuvos Parkinsono draugijos veiklai. Nebodama, kad Parkinsono liga jau padarė savo juodą darbą, ji stengiasi dalyvauti tarybos posėdžiuose, konferencijose ir renginiuose.

raudona-tulpe_6

Nuotraukoje – Magiliona tarybos posėdyje  Abromiškių reabilitacijos ligoninėje.

Paskutinį kartą su klaipėdiečiais susitikau neseniai. Žiūrėjau į jų susirūpinusius veidus ir galvojau – kaip gerai, kad Parkinsonas atėmęs iš mūsų fizines jėgas paliko mąstymą. Koks didelis turtas yra vienybė ir pagarba draugams, pagalba ten kur labiausiai reikia. Kokia didžiulė jėga slypi mumyse – nesusiskaldyti, veikti išvien, kartu. O gal ta jėga slypi gležnoje tulpelėje, 1997 metais sujungusioje sergančiuosius Parkinsono liga ir jų globėjus visoje Lietuvoje…

Supratę, kad silpname kūne dažnai slypi didelė dvasinė stiprybė, 2008 metais pasodinome pirmąsias drebules, tikėdamiesi, jog trapus, nuolat drebantis medelis taps sergančiųjų Parkinsono liga lietuvišku simboliu. Klaipėdiečiai dar nepasodino drebulėlės. Noriu jiems palinkėti, kad po respublikinės konferencijos jų grupė dar labiau sustiprėtų ir tęstų prasmingą veiklą.

Nuotraukose – grupės aktyvas susirinko aptarti, kaip vyksta pasiruošimas respublikinei konferencijai.

raudona-tulpe_7

raudona-tulpe_82

2009 m. balandžio 18 dieną, dėkodama klaipėdiečiams už šilumą, meilę ir globą, tulpelė  pasirengusi sutikti naujuosius savo globėjus.




Paskelbta

sukūrė

Komentarai

Atsakymų į “APIE RAUDONĄJĄ TULPĘ IR DRAUGUS”: 14

  1. Ada avataras
    Ada

    Gal Kapsuko pedagoginė mokykla… man atrodo judvi panašaus amžiaus…
    Pas Zitą yra puikus klubo „Svaja” 15 metų dienoraštis. Man jau rankos nusviro beaiškinant, kad tokie albumai negali dūlėti spintose…
    Rankos jūs mano rankos…

  2. Danutė avataras

    kažkaip vis labiau kankina nuojauta, kad su Zita mūsų keliai buvo persipynę, ne Jurbarke, ne dabar, kažkada, gal jaunystėje…tokie veidai įsimena…bet kur ir kada?

  3. Patricija avataras
    Patricija

    Iš karto matosi, kad dvasingi žmonės. Stiprūs, jei ne kūnu, tai dvasia jau tikrai. Noriu persakyti Čechovo mintis: žmoguje turi būt viskas gražu: ir veidas, ir drabužiai ir siela. Toki ir easte, mieli parkinsoniukai.

  4. Ada avataras
    Ada

    Oi, draugužės, jūs mano… Kad susukote komentarus, tai net paraudonavau. Nei aš jauna, nei aš išvaizdi, nei sveika… Ir ne visada linksma. Kad suprasti parkinsoniko savijautą, reikia pabūti jo kailyje. Bet pabuvus užsidaro kelias atgal… Kai aš supratau, kad be galo sunku suprasti kas su mumis darosi, pasidarė daug lengviau, peržengiau į sekantį etapą. Taip yra daugeliui, bet yra ir kitaip.

    Mes jau išsiveržėme į visuomenę ir garsinamės ne dėl užuojautos – va aš sergu tokia liga, o jūs visi šokinėkit. Mes siekiame, kad visuomenė priimtų tokius, kokie esame, kad nepultų šokinėti, kai šalia sėdi diskinezijų tampomas, bet paduotų ranką, jei žmogus prašo. Žmonės turi žinoti, kad svyruojantis arba nugriuvęs gali būti parkinsonikas. Padėsite atsikelti, suveiks vaistai ir jis nueis lyg niekur nieko. Per bendravimą patys ieškome būdų kaip išlyginti ne vien užplūdusius nepatogumus, bet ir tą negailestingai banguojančią kreivę.

  5. Janina avataras

    O Ada ir realiame gyvenime atrodo labai jaunatviška ir šauni. Man buvo sunku patikėti, kad ji turi sveikatos problemų ir kad jau senjorė. Ada vis jaunėja, ir išvaizda, ir siela…

  6. Danguole avataras
    Danguole

    Taip ir buvau pagalvojus, kad gal būt čia Adelė šokanti su tamsiais akinukais, na, bet, kad nuotraukose man per jaunai atrodo pagal metus:)Šaunu!

  7. Ada avataras
    Ada

    Esu, esu bent trijose nuotraukose, tik kad tos nuotraukos skenuotos ir jau 5 metų senumo.

    Dar ir Zitelė yra, kur vežimėlį stumiame priekyje. Mes su svajiečiais kartais kartu keliaujame, nes taip pigiau.

  8. Danguole avataras
    Danguole

    O aš galiu dar pasakyt, kad labai jaučiu, jog Janina tikrai labai sustiprėjus, apsivalius organizmą:) Tiesiog jaučiu geros energijos antplūdį vien iš komentarų:))
    O su Adele mes „parėdkinamės:, bet taip ir liekam „nuogos”:))

  9. Janina avataras

    Šokanti besišypsanti Ada, nors ir pasislėpusi po tamsiais akiniais, vis tik gerai matosi.

  10. Janina avataras

    Tikrai šaunuoliai! Malonu žiūrėti į šias nuotraukas, o tikrai man buvo malonu ir pabūti vilniečių susirinkime. Iš dar noriu pakomentuoti Ados naują parėdą – naują tulpę. Man labai patiko Ados persirengimas. Tos ankstesnės palinkusios tulpelės lyg ir turėjo sąsają su liga. O dabar Ada sustiprėjo, pilna ryžto, ir jos sodri tulpė aukštai iškėlė galvą. Matau, kad prasideda nauja epocha Ados gyvenime. Sveikinu!

  11. Danguole avataras
    Danguole

    Visų pirma nuotraukose ieškojau Adelės, bet neradau arba neatpažinau:)
    Supratau, kad čia pas jus visus tarpusavyje tiek daug šilumos, gerumo- ko labiausiai visiems sergantiesiems, o ir šalia esantiesiems, reikia. Labai malonu buvo matyt jūsų visų draugiškumą. Sėkmės ir stiprybės išlaikyt visa tai ir ateity!!!

  12. Ada avataras
    Ada

    Konferencija jau istorija. Dėlioju naujausias nuotraukas, galvoju apie tai kas pasisekė, kas nelabai. Ir vis grįžtu prie vieno vertinimo, kurį šiandien pasakė dar nesusitaikiusi su Parkinsono liga, pykstanti ant likimo, bet drąsiai ieškanti išeities moteris. Pirmą kartą renginyje dalyvavusi likimo draugė, paklausta ką ji Klaipėdoje mačiusi, atsakė : „Aš mačiau didžiulį būrį laimingų žmonių.“

    O ateinantį sekmadienį tos moters iniciatyva susitiksiu su parkinsonikais, kurie gyvena netoli, bet miglotai žino apie draugiją.

    Kad taip visi… visur ir visada.

  13. Danutė avataras

    kol parašiau komentarą, dar pasipylė nuotraukų pluoštas…
    dar kartą visiems Jums, visai Jūsų draugijai visokeriopos sėkmės ir stiprybės! lai raudonoji tulpelė būna Jums simboliu ne tik vienijančiu, bet ir šildančiu, meilės gyvenimui pripildančiu…

  14. Danutė avataras

    žiūrėjau, žiūrėjau ir niekaip nesupratau – tai kurie čia sergantieji? kurioj nuotraukoj???
    guvūs, žavūs, linksmi, visai netgi nepanašūs į senjorus, žmonės kolektyviai draugiškai šoka vos ne „letkį“, kaip supratusios vienos gausios šeimynos nariai, susėdę užu stalo, aptarinėja nuveiktus darbus.. ir dar keliauja?!
    Jūs visi tokie šaunuoliai! duokdie, kad niekad nepristigtų Jums visiems energijos ir gražių norų ateičiai!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.