LIKIMO FILOSOFIJOS

Kristina – dailininkė. Dar ji moko piešimo įgūdžių pačius mažiausius – pradinukus. Kristinos namai man panašūs į margą pievą, kur telpa viskas – raudonos tulpės, saulėgrąžų laukas, namelis prie miško, daugybė žmonių, banguojanti jūra…

Tai vis jos auklėtinių darbeliai. Jų pilna visuose kambariuose, koridoriuje, net valgomajame. Ten virš stalo kabo ryškiai mėlynas ežeras, nusėtas lelijomis, ant bangų supasi valtis, o iš jos kyšo Kristinos galva… Kristina mėgsta šį netikėtą piešinį, nes jis Justino, jos mylimiausio klasės baltapūkio.kregzdes

Spalvingi ryškūs piešinėliai dažnai keičiasi, kaskart vaikai padovanoja naujų. Senuosius Kristina sega į didžiulį aplanką, rūpestingai kamputyje užrašydama autoriaus vardą ir vis pažadėdama, kad grąžins piešinius savo auklėtiniams, kai jie baigs mokyklą.

Kai kartą užsukau į svečius, Kristina susimąsčiusi dėliojo piešinius iš savo saugyklos į krūveles. Daugybė atskirų krūvelių buvo ant stalo, ant grindų, ant visų baldų. Ji vaikščiojo nuo vienos krūvos prie kitos, atrinkdavo tai vieną, tai kitą piešinuką ir dėdavo atskirai. Tuos atrinktuosius dar kartą peržvelgdavo, vėl grįždavo, vėl atrinkdavo. Tą vakarą man taip ir nepavyko Kristinos prakalbinti.

Dažniausiai šiltesnis tarpusavio bendravimas šeimos žmonių gyvenime atsiduria podukros vietoje. Į piramidės viršūnę išstumiamas darbas ir savi buitiniai rūpesčiai. Vis prabėgom, vis paskubom, vis nėra laiko! Vieną dieną atsitrenkiam plika kakta į gyvenimo sieną. Žinoma, sustojam, nes skauda…Tada atsitokėjam ir apsidairom – ar vertėjo bėgti? Galime pajuokauti, kad kažkas nematomu pirštu pastumdo mūsų likimus link skirtingų išėjimų. „Jei nori pakeisti pasaulį, iš pradžių pakeisk save!” – šitą mintį jau girdėjom ir ne vieną kartą, bet kažkodėl mes ją suprantame tik atvirkštine tvarka. Pasaulį mes pakeitėme, jis jau nebe toks, koks buvo prieš du tūkstančius metų. O kas pakeis mus? Kas pasmerks mūsų nesutramdomą materializmo troškimą, be žmogiškumo, be dvasinio ryšio? Ar žlugs nusistovėję požiūriai, pagal kuriuos mes vis dar gyvenam karta iš kartos ir darom vis tas pačias klaidas ir kada išsivalysim savo sielos šiukšles, kad švariu žvilgsniu pamatytume šeimą, artimuosius, draugus?

Kol geros mintys įplaukia į reikiamą smegenų stalčiuką, kol ten jos suvirškinamos ir mums išstumiama tiksli nuoroda, praeina nemažai laiko. Tiek pat ir man reikėjo, kol vėl pasimačiau su Kristina. Nusistebėjau, kad jos namuose liko mažiau baldų. Ir piešinių nebebuvo tiek daug, o ir juose galėjai pajusti tos pačios rankos darbus. Sužinojau, kad tai mažojo Justino piešiniai. Jis sunkiai serga. Jo piešinių parodėlė keliauja iš mokyklos į mokyklą, tėvai renka pinigus jo gydymui. Kristina pardavė savo naujus svetainės baldus, kad galėtų nors maža dalelyte prisidėti.

Paskui berniuko mama atidavė Kristinai paskutinį piešinį. Tai buvo pravertas langas, už jo – debesų žydrynė ir ten nardančios kregždės, tarsi žinutes nešiojantys dangaus pasiuntinukai. Justukas jau nebegalėjo atsikelti, o iš savo lovelės jis matė tik tiek. Tą dieną jam buvo vos devyneri.

Visos gyvenimo filosofijos nublanksta, kai mirtina liga pasirenka vaiką. Dar negyvenusį, dar nepažinusį pasaulio ir jo įmantrybių, bet nepaprastai mylėjusį gyvenimo spalvas.

Viena nesumeluota filosofija – ar mes iš tikro suvokiame apie ką kalbame, kai kalbame apie žmogaus gyvenimą?

Danutė

12 komentarų apie “LIKIMO FILOSOFIJOS”

  1. Žinoma, mūsų sveikata labai priklauso nuo to, kaip ja rūpinamės, bet labai priklauso ir nuo medikų. Gaila tik, kad tarp gydytojų, nors ir priėmusių Hipokrato priesaiką, ne visi yra gydytojai…, o tokių pavyzdžių, kaip matome, yra ne vienas, deja… Bet kartais sveikata nepriklauso nei nuo to, kaip rūpinasi savo sveikata pats žmogus, nei nuo medikų. Tiesiog tokia žmogaus imuninė sistema, paveldėjimas ir kartais nieko čia nepakeisi…Na, bet mokslas eina į priekį, tikėkimės, kad pavyks atrasti kokią panacėją nuo visų ligų

  2. Dabar mes žinosim, kad čia mūs Zigmas- fotografas.Pasakojau šeimos gydytojai savo ligos istoriją, klausėsi, bet jei pati būčiau nesirūpinus, jau anapily egzistuočiau.Ačiū, šeimos gydytojai, kad davė siuntimą Santariškėn, o toliau viskas priklausė mano saviveiklai. Reanimacijoj ir teko pabuvot, todėl mudu dabar jau užsigrūdinę šioj srity. O jau pabal eiliškumą ligoninėj tikrai nepasigydysi.Tai kuo čia dėtas likimas?

  3. Sutinku su Joana mano atveju,kad vos išsikrapščiau iš reanimacijos skyriaus tai šeimos gydytojos kaltė.Pastoviai sakydavo nieko čia baisaus nėra ir nesiųsdavo pas specialistą.Tik draugo chirurgo dėka buvo atlikti tyrimai ir periimtas sprendimas.

  4. Negalima teigti, kad tik likimas viskuo dėtas. Jei būtų taip, tai nepadėtų žmonijai nei atrastas penicilinas, nei skiepai nuo raupų, defterito, maliarijos ir daugelį kitų baisių ligų, anksčiau nusinešusių tūkstančius gyvybių. Šiuolaikiniame pasaulyje daug priklauso nuo to, kur tu gyveni ir kokių žmonių grupei priklausai.Aš nemanau, kad likimas daugiau skriaudžia vargingesnius iš meilės jiems. Nemažai priklauso ir nuo to kokią med. pagalbą gali gauti ir kaip greitai.
    Nekaltinkim likimo juk pasakyta yra ” saugokis pats, tai ir dievas padės”.
    O kaip pasisaugoti, jei užsiregistravus pas siauros srities specialistą, reikia laukti eilės beveik 3 mėnesius? Štai tau ir likimo ironija.

  5. Tikriausiai yra teisingas posakis, kad nuo likimo nepabėgsi. Gal būt, gimdami mes atsinešame kartu programą, kiek laiko skirta mums pragyventi. Įdomu, kad žinomi žmonės, kurie pabėgo nuo mirties pakeisdami gyvenimo būdą, mirė nelaimingų atsitikimų pasėkoje. Štai Bregas nuskendo, želmenų sulčių pradininkė išeivė iš Lietuvos Ana Wigmore mirė gaisro metu apsinuodijusi smalkėmis ir būtent vasario 16-ą dieną, o liepos mėnesį ji turėjo atvykti į Lietuvą… Pats didžiausias skausmas yra laidoti savo vaikus. Aš irgi netekau pora metų vyresnės sesers, kuri mirė tik penkerių metukų nuo plaučių uždegimo. Vaikystėje man jos visada labai trūko. Bet toks yra pakol kas mums nesuprantamas gyvenimas.

  6. Ir Meilė duonoj, ir gėlė balse:
    Kiek duodi – tiek tavęs ir lieka.
    Tai kas gi tu – ar kūnas, ar dvasia,
    Gyvenime, saldžioji mūsų liepa?
    ( Just. Marcinkevičius )

    Gyvenimas… Likimas… Nežinau kelintą kartą pradedu rašyti komentarą ir nutrinu. Atsiverčiu šviesios atminties Jurgos Ivanauskaitės „Laiškas žmonijai“, atsiverčiu neįgaliųjų almanachus, perverčiu savo archyvus… pažvelgiu į Romualdos Adomaitytės, Zitos Kirsnauskaitės poeziją, iš naujo perskaitau šį Danutės rašinį… ir vėl galėčiau nutrinti. Kuo toliau, tuo daugiau neaiškumų. Kodėl mes nebranginame gyvenimo, kodėl… „Gyvenimas – lyg žvakė vėjy. Apsidairyti nesuspėji, o jis jau baigia tirpti.“ Kodėl kartais trumpas gyvenimas palieka gilius pėdsakus, o ilgus metus nugyvenusio žmogaus kapas tuoj pat apželia piktžolėmis.

    Pradedu naršyti savo didelės šeimos gyvenimus. Dar daugiau neaiškumų. Bet tai žmonės, apie kuriuos žinau geriausiai. Žinau kryptį jų skrydžiui, žinau kur kas nuskrido. Palaukit, bet juk jie išskrido iš savo šeimų ir turėjo skirtingą vaikystę… Labai skauda širdį, kai niekuo negali padėti žmogui, kai į jo kūną įsikibo liga, lygiai tiek pat skauda, kai nesugebi padėti fiziškai sveikam, bet dvasiškai sužeistam, niekuo nepasitikinčiam žmogui.

    Tokia mano šio ryto filsofija apie likimą.

  7. kiekvienas žmogus- asmenybė, su savo gyvenimo istorija, likimu ar kaip tai bepavadintume, bet kai toks žiaurus likimas paliečia vaikus- siaubinga. Ne veltui kas tyriausia ir nuoširdžiausia gyvenime yra siejama su vaikyste, nes vaikai- nuoširdžiausi žmogučiai pasaulyje. Aptikau internete tokį filmuką pamąstymui apie laimės suvokimą gyvenime, kur laimė irgi neatsitiktinai siejama su vaikyste. Pažiūrėkit, nepamirškit šiek tiek pagarsint kolonėlių:)

    http://mintys.lt/dziaugsmas/filmukas-apie-laime
    Mylėkit artimuosius, kol jie šalia ir būkit laimingi!!!

  8. Graudi įstorija.Tu,Danute,vis surandi kaip paliesti mūsų jausmus.Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyriuje pirmą kartą gyvenime pajutau,kad dar norisi gyventi.Kyla klausimas ar ne aš turėjau susikeisti vietomis su tuo devinmečiu?Deja,nuo mūsų tai nepriklauso.

  9. Gaila, kad toks mažas vaikas, tarsi nepražydusi gėlė,” nuvysta.Jam skirta buvo tik 9 metai. Savame trumpame gyvenime sugebėjo įžvelgti grožį. Kitas nemato ne tik grožio, bet ilgame gyvenimo kely tiek „prišiukšlina”, kad kelios po jo einančios kartos nebepajėgia iškuopti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.