IR SENJORAI BUVO VAIKAI

senjorai-buvo-vaikais_1

Jūs teisingai supratote – čia aš. O žemiau eilės tvarka keturios mano sesės.

Jeigu įžiūrite, šalia manęs kantriai tupi kalakutas. Ko gero meilė gyvūnams ir kaimui atėjo kartu su manimi. Biografijos žinovai pasakojo, kad karštą vasaros dieną vaikščiodavau apsirengusi išvirkščia skrandute ( taip pas mus avikailių kailinukus vadina ). Stengdavausi dalyvauti, kai buvo spaudžiama naminukė. Turėjau savo bonkutę ir atkakliai prašydavau įlašinti. Matyt, anksti atsisakiau žalingo įpročio, nes man pačiai prisiminimai išblėso.

senjorai-buvo-vaikais_2

Visiška priešingybė man vaikystėje buvo jaunesnioji sesuo. Drąsi ir savimi pasitikinti ji labai anksti pradėjo kurti verslo planus. Prisiskynusi uogų ar radusi kelis grybus, įvertindavo kiek būtų galima uždirbti, jei pavyktų gėrybes parduoti.

Jūs atkreipkite dėmesį į sesės plaukus. Prieš Velykas sugalvojau pakeisti merginų šukuosenas. Rezultatas buvo stulbinantis. Mažųjų šukuosenos visiškai neatitiko to meto reikalavimų. Per mane sesės neaplankė savo krikšto tėvelių, o man renkantis kuriuo gyvenimo keliu sukti, apie kirpėjos profesiją nebuvo net įsitarta.

senjorai-buvo-vaikais_3

Kuri mano vidurinioji sesė, tikrai nepasakysiu. Atmintin įstrigo jos krikštynos. Tada pirmą kartą iki soties prisivalgėme saldainių. Apie pasekmes aiškinti neverta.

Ūgiu sesė pralenkė mus visas, o savo didele koja ji pridarė  daug širdies skausmo. Augindavau triušius. Aišku, vos gimusius nešdavau parodyti sesėms.  Nežinau kaip jai vienai nepavykdavo pro juos praeiti. Po tokių parodų būdavo laidotuvės ir kibirai ašarų.

senjorai-buvo-vaikais_4

Ketvirtoji sesė pasikėlusi, kad tik jos vienintelės krikštynų nuotrauką turime.  Nežinau kaip kitose vietovėse  buvo priimta, o pas mus privaloma tvarka į bažnyčią kartu kūmais važiuodavo bobutė. Tėvai laukdavo namuose.

Mums pasisekė, nes šalia visų tą iškilmingą momentą buvo šviesios atminties Močiutė.

senjorai-buvo-vaikais_5

Jauniausios sesers nuotraukos iš ankstyvos vaikystės nesuradau. Vietoj jos atstovauja pirmagimis sūnus, kuris jau augina savo vaikus, o vaikystėje buvo mamos kopija.

Nežinau kaip jums, mieli senjorai, tačiau tiek man, tiek mano sesėms kuo toliau, tuo įdomiau vartyti albumus su pageltusiomis nuotraukomis. Kai kurios aprašinėtos, kai kurios įplėštos, nes dažnai jas žiūrinėdavome. Nors juodai baltos, nekokybiškos, bet tokios mielos širdžiai.

6 komentarai apie “IR SENJORAI BUVO VAIKAI”

  1. Ačiū Adele, lygiai taip kaip jūs vyriausias sūnus Osvalda papuošė savo 3 metams jaunesnę sesę Iną, kai jai reikėjo eit pirmą kartą į mokyklą.

  2. Šaunuolė, Adele, tokį gražų šeimos archyvą įdėjote. Na, o Jūsų kirpėjos talentas tikrai vertas dėmesio- turite meninę gyslelę.

  3. ačiū, Ada, labai šauniai prisistatėte:D
    o senas fotografijas, kad ir pageltusias, kad ir įplėštas, reikia išsaugoti, tai – giminės tąsa, vien perduotas pasakojimas be nuotraukų neįsirėš į atmintį jaunesnėms kartoms…
    o kol laikas visai nuotraukų nesunaikino, skaitmeninį varijantą galima saugoti internete, pavyzdžiui, Draugauki.me archyve… :)

  4. Na, mūsų senjorai tiesiog nuostabūs. Atrodo, jog Janina išmano visus, bet kuriame pasaulio kampelyje atsiradusius, gydymo metodus, kuriuos su didžiuliu susidomėjimu perskaitau.

    O štai naujas Adelės šedevras. Nežinau ar esu skaitęs šmaikštesnę autobiografiją. Iš tiesų to paslaptingo kalakuto iš karto nepastebėjau. O tas „turėjau savo bonkutę…” tai iškart išblaivė rytą iš visų miegų. :))

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.