PRISIMINIMAI APIE „JEDINSTVOS“ SUSIRINKIMUS

1988 metais pavasarį prasidėjo lietuvių Tautos atgimimas. Vilniuje LTSR ( Lietuvos Tarybinės Socialistinės respublikos – toliau bus LTSR) Mokslų akademijoje keleto akademikų ir šiaip aukštų inteligentų iniciatyva įkurtas judėjimas, pavadintas – Sąjūdis persitvarkymui remti. Tuoj po to visoje Lietuvoje pradėjo kurtis Sąjūdis. Šiauliuose tiek miesto mastu, tiek įmonėse susikūrė Lietuvos išsivadavimo Sąjūdžio grupės. Atitinkamai įsikūrė judėjimas pasivadinęs -„Jedinstvo” ( bus -J, dėl juodraštinio rašymo paprastinimo), kurio pagrindą pradžioje sudarė veikiančios Sovietinės kariuomenės karininkai, dimisijos karininkai, rusakalbiai Lietuvos gyventojai ir net dalis lietuvių Sovietinės kariuomenės atsargos karininkų ir šiaip patriotiškai nusiteikusių išlaikyti TSRS  (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, toliau – TSRS) vienybę.

Šiauliuose Vilniaus g. Nr. 247 (dabar Šiaulių miesto Apylinkės teismas) buvo TSRS kariuomenės karininkų klubas. „Jedinstvo ” Šiaulių skyrius įsikūrė karininkų namuose, kuriam pradžioje vadovavo to klubo viršininkas majoras ir vienas iš Šiauliuose dislokuotos kariuomenės generolas. Tuo metu „Vairo” gamykloje technologų konstruktorių biure konstruktoriumi dirbo, buvęs lakūnas pilotas, karą baigęs Japonijoje, Tolkačiov – as Viačeslav Stepanovič. Ramaus būdo žmogus, nepiktybinis tikras komunistas, bendraujant su lietuviais, nepareikšdavo didelės neapykantos vietiniams „aborigenams”. Tačiau, kaip ir dauguma jų, jautė didelę baimę netekti dominuojančios padėties visuomenėje ir „vyresniojo brolio” statuso. Sužinojau, kad ir jis dalyvauja „Jedistvo – s” susirinkimuose. Būdamas pirmą kartą susirinkime, pamačiau 4 ar 5 „Vaire” dirbančius rusakalbius, tame tarpe ir lietuvių tautybės vairiečių.  Panaudojant „diplomatinę” įžangą, pradėjau kalbinti V. S. Tolkačiovą. Su juo, kaip buvusiu mano pavaldiniu, buvo normalūs žmogiški santykiai. Sužinojau, kad kiekvieną  sekmadienį 12 valandą karininkų namuose būna J-s susirinkimai.

Vieną lietingą sekmadienį apsirengiau išeigine eilute, apsivilkau šviesų išeiginį pavasarinį paltą ir apie pusę dvyliktos buvau prie karininkų namų. Atokiau stovėdamas, stebėjau, kaip renkasi susirinkimo dalyviai. Pamačiau ateinant V. S. Tolkačiovą, Čupko (dirbo konstruktoriumi „Vairo” gamyklos  metalo liejimo ceche). Prieš dvyliktą valandą įėjau į pastatą. Pastebėjau kairėje pusėje atidaras duris ir keliolika žmonių. Tyliai, neatkreipdamas į save dėmesio, įslinkau į salę, nusirengiau paltą ir atsisėdau kampe kairėje pusėje, paskutinėje eilėje. Tuo metu jau buvo apie du trečdaliai užimtų kėdžių. Dalyvių tarpe nepastebėjau nė vieno su švarku. Dauguma vilkėjo dirbtinos odos tamsiomis striukėmis ir dalis jų sėdėjo su kepurėmis.

Gerokai po dvyliktos į salę įėjo trys vyrai, du apsirengę elegantiškais civiliais rūbais; vienas karine uniforma be antpečių ir jokių kariškio atributų. Iš išorinės išvaizdos supratau, jog tai tvarkingas kariškis – kelnės  išlygintos, sagos (guzikai) – aukso spalvos, batai blizga, ko nepastebėjau pas daugumą dalyvių.  Jo krūtinę puošė du rombai, reiškiantys, kad baigęs dvi aukštąsias mokyklas, keletas įvairių ordinų ir daug daug atžymų, reiškiančių medalius. „Jedinstvos” vadas pradėjo kalbą. Tiksliai atgaivinti, apie ką konkrečiai kalbėjo, nebegaliu. Buvo aiškinama situacija, kad kuriasi ir jau plačiai veikia nacionalistų, liaudies ir valstybės priešų judėjimas, pasivadinęs „Sąjudis”. Buvo, labai išraiškingai, aštriai pasakyta apie nedorus lietuvius. Po to atsiprašinėjo (dalyvavusio J-s judėjime pavardę, tikiu, pavyks atpaistyti) lietuvio kapitono, nusipelnusio Tarybų valdžiai piliečio. Supratau, kad tuo metu ten buvo ne vienas lietuvis. Posėdis tęsėsi apie valandą. Akivaizdžiai pastebėjau atsisukant priekyje sėdinčius ir vis pažiūrinčius, į juos nepanašų, iki šiol nematytą, susirinkimo dalyvį. Pasibaigus susirinkimui, dalyviai audringai stumdėsi prie durų. Dauguma su kepurėmis ir visų veidai raudoni, kai kurie suprakaitavę – kitaip ir būti negalėjo, apie valandą išsėdėjus šiltoje patalpoje su striukėmis ir kepurėmis. Kadangi aš sėdėjau kampe, todėl išėjau paskutinis, dar neužsivilkęs palto. Prieš išeinant iš salės kelią pastojo keletas vyrų, tame skaičiuje ir susirinkimo vadovai. Uniformuotas vadovas rodo man kartoninį aplankalą ir klausia: „Kur aš čia įrašytas?” Pats nesupratau kodėl, iš jo rankų staiga paėmiau tą aplankalą, klausdamas o kas čia per sąrašas. Staigiai iš mano rankos ištraukė aplankalą, nustebęs, pasipiktinęs, beveik amo netekęs buvęs aukštas karininkas – nė kiek neabejoju, kad tam aukštam karininkui toks „įžūlus” (buvęs eilinis aviacijos kareivėlis) iššūkis pasitaikė pirmą kartą gyvenime. Prisipažįstu, kad ir aš pats nustebau savo poelgiu, dalinai pajutau išgąstį. Abi pusės buvo pasimetę ir nė vienas nebežinojom kaip toliau elgtis?

Išeiti iš salės vis dar neleido.  Įtampą panaikino V.S. Tolkačiovas, laukęs salėje ir stebėjęs, kaip baigsis J-s vadų pokalbis su Jonu Kazimirovičiumi. Pirmadienį susitikę gamykloje aptarėm įvykį. V. S. T. papasakojo, kad jis mane pristatė, kaip ramų, apolitinį, nepiktybinį žmogų, kaip tikrą lietuvį. Įtampa atslūgo, man baimė ir pasimetimas praėjo, ir vėl galėjau logiškai mąstyti. Pasakiau jiems, kad žinau, jog čia yra ne slapta sueiga. Papasakojau, kad esu girdėjęs įvairiausių kalbų apie „Jedinstvo”-ą, todėl, smalsumo vedamas, nutariau padalyvauti – ką ir padariau. Tiesa, pareiškiau pageidavimą pasikalbėti su jais apie mus šiandien supantį dvasinį ir materialųjį pasaulį, apie šiandienines realijas. Mano nuostabai, visi ten stovėję taip pat pareiškė didelį norą ir pasitenkinimą. Karininkų klubo vadovas pakvietė mane į antrą aukštą, į jo kabinetą. Mandagiai pasiūlė sėsti į vieną iš ten esamų prabangių odinių fotelių. Užvirino arbatos. Iš jų pusės buvo keturi žmonės.  Ilgokai tęsėsi nejauki tyla. Nė vienas nesiryžo pradėti kalbos, nes ir nežinojo apie ką kalbėti su tokiu neeilinio įžūlumo, nebe jaunu žmogumi.

Užbėgsiu į priekį, maždaug po mėnesio bendravimo vienas  generolas prisipažino, kad jam ir jo kolegoms pirmas toks nuotykis gyvenime. Pradėjus gurkšnoti arbatą, aš dalyvių atsiprašiau už netaktišką mano elgesį, kad drįsau dalyvauti, neatsiklausęs susirinkimo vadovo. O čia ir buvo paskutinis įtampos žlugimas. Lakoniškai prisistačiau, kas aš toks esąs. Mano nuostabai, nė vienas nieko nepaklausė, visi liko patenkinti to įžūlaus žmogaus elgesiu. Pasiūliau temas, kokiomis norėčiau pabendrauti. Abipusis sutikimas. Po to pareiškiau, kad būtų nepagarbu iš mano pusės, jeigu nežinočiau su kuo turiu garbės bendrauti. Pirmas prisistatė klubo vadas majoras………. ; antras atsargos pulkininkas (televizorių gamyklos inžinieriai pažadėjo atpaistyti, buvusio KGB pulkininko, televizorių gamyklos slapto skyriaus viršininko rekvizitus, nepriklausomai, kur jis dabar bebūtų. Be to, televizorių gamykloje buvo itin nekenčiamas ir sąjūdiečiai buvo surengę jam aštrų pokštą, apie tai ir papasakosiu vėliau); trečias prisistatė военно служащуй (tarnaujantis kariuomenėje). Po kurio laiko sužinojau, kad jis – aviacijos generolas ir kad jis tarnavo tame pačiame pulke, Černiachovske, buvęs Isrutis, kaip ir šis kareiviukas. Ketvirtas taip pat prisistatė, kad tarnautojas, elegantiškos išvaizdos, apie 35-40 metų  vyras. Sužinojau, kad Lvovo karinės politinės aukštosios mokyklos absolventas ir generalinio štabo akademijos absolventas. Bendraujant pasirodė esąs ženkliai didesnės erudicijos už kitus.

Nukrypsiu nuo temos į ateitį – pradėjau ieškoti anų įvykių dalyvių. Tikslas – atvirai, nieko nemenkinant ir nieko neaukštinant, nuoširdžiai pabendrauti, žiūrint iš šių dienų realijų. Tikiu, kad dauguma iš jų su manimi bus pakankamai atviri.

Drįsau pirmas pasiūlyti bendravimo metodą: kad jokiu būdu nebūtų monologų, būtų tik klausimų – atsakymų diskusija. Viena pusė užduoda klausimą – atsakoma; kita pusė užduoda klausimą – atsakoma. Visi patenkinti. Pasipylė man keletas klausimų. Kadangi po to užsirašydavau dienoraštį, apie ką ir kaip būdavo kalbama šiek tiek  žinau. Nežinau vieno – ar skaitytojui bus įdomu gaišti laiką, ar pasiteisins mano šis laiko imlus darbas? Po keleto „raundų” įspėjau kariškius, t.y., paprašiau, kad iš anksto pasakytų, jog jie į šį ar kitą klausimą atvirai, teisingai atsakyti negali, nes tai gali būti valstybinės paslapties pagarsinimas, neatmetama, kad gali pakenkti tolimesnei karjerai ir pan. Va, čia, ko gero, ir buvo vienas iš „arkliukų”, kuris juos paskatino būti atviresniais ir net nuoširdesniais. KGB pulkininko beveik visi klausimai buvo panašūs, kaip kad tardytojas užduoda klausimus nusikaltėliui, nors faktiškai jis buvo teisus, nes žinojo, jog aš ir mes užsiimam nusikalstama antivalstybine veikla. Pastarojo humanitarinis išprusimas keliolika kartų žemesnis už generolo, nebekalbant apie Generalinio štabo akademijos absolvento lygį.

Nepaminėjau, kad sužinojau tautybę, net generolo ir politruko (lietuviškai – politinis vadovas) socialinę ir tautinę kilmę. Kai antrą kartą susitikom, jie jau žinojo mano socialinę kilmę ir visos giminės tremtinių likimą, tikrąją mano pasaulėžiūrą, gal dėl to jiems buvo dar įdomiau bendrauti su tokiu piliečiu. KGB pulkininko mūsų siaurame rate nebebuvo. Dalyvavo naujas žmogus, kurio nebuvo pirmame „raunde”, prisistatė taip pat – военно служащий, pastarasis klausimų neuždavinėjo. Jų dauguma klausimų buvok, dėl kokių priežasčių mažosios tautos nori gyventi atskirai, о ne draugiškoje broliškų tautų šeimoje. Į tokio pobūdžio klausimus atsakydavau, žinoma, kiek sugebėdavau nuoširdžiai, beveik be diplomatijos. Būdavo momentų, kad politrukas ir generolas teoretiškai sutikdavo, jog tai yra prigimtinė kiekvienos tautos, kiekvieno žmogaus priedermė, galų gale įgimtas mentalitetas. Bet baigiantis diskusijoms, vis tiek kiekvieną kartą bandydavo įteigti, kad be broliškų respublikų pagalbos mes badausim ir vėl prašysimės atgal.

Kažkokiu lygmeniu jų teiginius šiandieninės realijos patvirtina – ne maža dalis skurstančiųjų gailisi anų laikų nerūpestingo, sotaus pragyvenimo (socialiniais, ekonominiais, politiniais, istoriniais klausimais pagal galimybes darau tyrimus). Rinkimuose dauguma balsuoja už Uspaskichą, žinodami, kad jis yra anos valstybės atstovas, TELE 3 užsiima jo reklamavimu, jo suburta partija šventai vykdo jo nurodymus. Lietuva 90% priklauso nuo kaimynų energijos šaltinių. Per Pakso žento ir kitų „žentų” UAB-us  kaimyninės valstybės kapitalas superka nekilnojamąjį turtą, žemes ir t.t. ir pan. Apie Lietuvą šia tema, net nelogiška kalbėti, nes Lietuvos gamybinis potencialas pagal 1980 m. statistikos suvestines prilygo Maskvos Liubercų rajono gamybinei apimčiai. Šiandien Lietuvoje, palyginus su 1980 m. gamybinė apimtis liko tik apie 20 %. Generolas ekonomikos srityje mažiau orientavosi, politrukas pranašavo kažką panašaus šiandieninei mūsų realijai. Aš tada jau suvokiau, kad tokie jo pranašavimai, mūsų atgimstančiai Tautai yra labai pavojingi, nes daug lietuvių kilmės piliečių tais pranašavimais tikėdavo, nebekalbant apie rusakalbius Lietuvos gyventojus. Po 1990-tųjų žemės ūkio, pramonės prognoziniai paskaičiavimai, po to faktiniai įvykiai patvirtino politruko išsakytus gasdinimus. Tada ir be politruko pranašavimų aš visa tai suvokiau, iškaičiuodavau, įvairiais būdais stengiausi tiesioginiuose pokalbiuose, įvairiuose rašiniuose garsinti kitką. Kai jau buvo išvesta kariuomenė, nebebuvo tiesioginio pavojaus brutalaus poveikio mūsų Tautos laisvei, sukūriau eilę klausimų Lietuvos ateičiai, kuriais diskutavau inžinierių namuose ir šiaip siaurame mastančių žmonių tarpe. Tada kilę klausimai, šiandien labai aktualūs.

Taigi, politruko prieš 20 metų garsinti išskaičiavimai, buvo dalinai teisūs – ačiū Dievui, kad jo tada nesiklausė plačiosios masės.

P.S. Praslinkus 20 metų po anų audringų, nusipelnusių stebuklais pavadinti, įvykių siūlau, prašau: garsinkim, pasakokim apie mūsų mažos, bet kritiniu atveju, išdidžios Tautos paprastų žmonių veiksmus, jausmus dėl pavojaus išnykti. Tai  galingas noras išlaikyti amžiais susiklosčiusį tautinį mentalitetą.

Čia įvardyta tik nedidelė dalis istorinių įvykių. Supratau, kad šios gerbiamos svetainės tik mažuma domisi istorija, todėl šį kartą, keleto garbaus amžiaus žmonių paskatintas, siunčiu tik tiek.

Su pagarba Jonas, pensininkas

2008 12 17 d.

Komentarai

Atsakymai į “PRISIMINIMAI APIE „JEDINSTVOS“ SUSIRINKIMUS”: 5

  1. Gintautas avataras
    Gintautas

    Adrijonai, labai gerą mintį pasiūlėte! O Jums, Jonai, siūlyčiau į tai atkreipti dėmesį. Tikrai galėtume Jums pagelbėti išleisti elektroninę knygą ir patalpinti ją mūsų svetainėje. Nes matome, kad prisiminimų daug turite ir jie vos telpa į trumpus draugauki.me dienoraščio įrašus.

  2. Janina avataras
    Janina

    Prieš pusmetį viešėjau Maskvoje, tai galiu pasakyti, kad Rusijoje pensininkų gyvenimas irgi prastas, mažai kuo skiriasi nuo mūsų. O už Uspaskich mažai balsavo todėl, kad atsirado Valinsko partija, ji perėmė dalį jo ir Pakso balsų. Gal būt šiuo tikslu ši partija ir buvo sukurta.

  3. Danutė avataras
    Danutė

    be abejo, tai yra įdomu, bet juk ne visi tuo pereinamuoju laikotarpiu turėjo galimybę bendrauti su politrukais bei generolais ir išreikšti jiems savo nuomonę, kiekvienas dirbo savo vietoje ir savo darbą

  4. Romualdas avataras
    Romualdas

    Dauguma uz Uspaskicha nebalsavo.Igimtas tautinis mentalitetas gyvenime gali keistis,jei paprastam zmogui bus atimta viltis.

  5. Adrijonas avataras
    Adrijonas

    Jonai, tai labai įdomu. Manau, jog galėtumėte ne tik sudominti jaunąją Lietuvos kartą šioje svetainėje, bet ir išleisti elektroninę knygą apie tų metų įvykius.

    Labai dėkoju už tikslų ano meto maketą, gera prisiminti tuos laikus, kai turėjome tikslą kovoti už savo laisvę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.