Keturi sekmadieniai iki Kalėdų.
Atėjimas į džiaugsmingą šventę.
Adventas.
Tokie paprasti, o daug reiškiantys žodžiai. Nuo senų laikų lietuviai ant Advento vainiko segdavo keturias žvakes, simbolizuojančias keturias Advento savaites.
Adventas krikščionių religijoje yra laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Kiekvienam šventadieniui tamsoje uždegdami po vieną žvakę, vis labiau artėjame prie džiaugsmingo įvykio. Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną, o tęsiasi jis iki Kalėdų.
Prisimenu, tėvai dažnai pasakodavo savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus – kaimo žmonės susirinkdavo į vieną trobą, vakarodavo, dirbdavo kažkokius namų ūkio darbus ir labai daug dainuodavo. Dainuodavo ir advento arba kalėdines dainas, senoviškas, tęsiamais balsais, tarsi giesmes. Vėliau kaimas pamažėle persikėlė į miestą, keitėsi buitinės sąlygos, keitėsi ir pats gyvenimas, atsirado kitokie rūpesčiai. Žmonės dabar nebedainuoja tik šiaip sau…
Šiandien Advento metu nelabai norima susilaikyti ir nuo triukšmingų linksmybių, nuo vakarėlių, daugiau lygiuojamasi į vakarų pasaulio pasiūlytą kalėdinį šurmulį, kuris paremtas vien materialinėmis vertybėmis, blizgučiais apkarstytais pirkiniais bei dovanomis. Jaunimas nori linksmintis. Kažkodėl dauguma lietuviškų švenčių yra labai liūdnos. Ne išimtis ir Advento laikotarpis – tai daugiau tikinčiųjų maldų, vyresnio amžiaus žmonių susikaupimo ir pragyvento laiko apmąstymų metas. Beje, linksmybių nepateikia ir nevykusi žiema. Tamsiausios ir niūriausios metų dienos, besniegis, lietingas laikotarpis tarsi įpareigoja liūdėti.
Mano vaikystės vasaros prabėgdavo kaime pas močiutę. Sunkiai dirbo seneliai, ūkis didelis, darbų daug, bet niekuomet nepamiršdavo pasninkauti. Visada penktadieniai būdavo pasninko dienos, kažkaip to nereikėdavo priminti ir mums, vaikams. Ir Advento laikotarpiu lietuviams būdinga laikytis pasninko, tarsi pasėjama mintis, kad gali savanoriškai pasidalinti su kitu tuo, ko pats turi per daug. Žinoma, yra išimčių – kūdikiai, seneliai, ligoniai – visi, kuriems būtina apibrėžta mityba. Bet manau, kad retkarčiais susilaikyti nuo maisto visai nekenkia mūsų organizmui.
Visą Advento laikotarpį skirsime pasiruošimui Kristaus atėjimui, Kalėdoms, nepamiršime savęs bei savo aplinkos: reikia apvalyti ne tik tolimiausias, sunkiai pasiekiamas namų kertes, bet ir savo mintis bei sielą.
Iš vaikystės prisimenu mamos pamokymus, kad visi mūsų poelgiai žemėje, visi darbai – geri ir nelabai geri – yra registruojami ir kad už tai kada nors bus atseikėta tuo pačiu…
Tokia mano nuomonė.
Danutė
Parašykite komentarą