MANO MĖGIAMIAUSIOS KNYGOS

Smagu, kad man parašius apie skaitymą, Danutė tuoj pat išdėstė ir paskelbė savo nuomonę. O aš tęsiu šią temą, pristatydamas savo mėgiamiausias knygas.

Būsiu labai banalus, jeigu pradėsiu nuo Antuano de Sent-Egziuperi (Antoine, de Saint Exupéry) knygos „Mažasis princas”. Bet juk ir pati knyga galėtume sakyti yra banali. Ar mes ko nors nežinome, ar nesuprantame, kaip du kart du, apie tai, ką rašo šis prancūzų rašytojas nuostabioje savo knygoje? Ten juk labai viskas aišku. Bet kiekvieną kartą iš naujo skaitant, poveikis tas pat. Sitprus, taiklus ir nuginkluojantis. Patinka man ši knyga.

Kita knyga, kuri yra man ne mažiau svarbi, nors visiškai priešinga Princui, tai Roberto Muzilio (Robert Musil) „Žmogus be savybių”. Neįtikėtinai tiesi ir atvira knyga apie žmonių santykius, žmogaus vietą pasaulyje, jo mastymą ir išgyvenimus. Su kiekvienu nauju puslapiu patirdavau tikrą šoką, kaip šis austrų kilmės rašytojas taikliai nusako, ką savo primityvia logika jau ne kartą buvau pastebėjęs pats. Skaitant lydėjo kažkoks keistas deja-vu.

Muzilio romano pagrindinis herojus Ulrichas nuolat ieško būdu, kaip galėtų prarasti absoliučiais visas žmogiškąsias savybes ir būti tiesiog elementariai egzistuojančia būtybe. Šį keistą ieškojimą išprovokuoja paini žmonių santykių raizgalynė supanti Ulrichą, ir verčianti atsiriboti, neigti, trauktis į šalį, keistis. Keistis į nieką. Susidaro toks jausmas, kad šie žmonės ir yra tokie, kokiu nori tapti Ulrichas. Praradę savo vertybes, tarnaujantys visiems be išimties savo egoisitiniams polinkiams. Tačiau Ulrichas tarsi paskutinis tikrasis Žmogus, kuris niekaip negali nusikratyti savo prigimties. Ir yra priverstas kankintis viso romano metu. Mosbrugeris yra šaltakraujis žudikas, kuris ypač domina Ulrichą, kaip pavyzdinis savo ir tik savo instinktų tenkinimo reiškinys. Ar nepanašu į mūsų kasdienybę, politines bei verslininkų kovas?

Tiesa, ši knyga nėra lengva ir skaitosi gana sunkiai, nes pilna rimtų filosofinių ir socialinių įžvalgų. Tačiau tai verta įveikti, palyginus su tuo, ką ji duoda. Pagal mane tai pats tiksliausias šių laikų piešinys, kokį tik esu skaitęs.

Rašydamas šį rašinuką, ėmiau galvoti, kad žmogui tikriausiai patinka, tos knygos, kurios atspindi jo paties pasaulėžiūrą. Nes vėlgi, man pavyzdžiui taip pat labai patinka Franco Kafkos romanai. Nes skaitydamas regiu tai, ką matau ir pats savo akimis. Tačiau rašytojai sugeba tai atskleisti žymiai sodresnėmis spalvomis, dar labiau paryškindami problemas ir parodydami jas iš visų pusių. Kafkos herojai absoliučiai pasiklydę erdvėje ir laike. Jie kaip Sizifas be perstojo ridena akmenį į kalną, o šis nuolat rieda į apačią. Herojai pasiklydę tarp biurokratijos, tarp keistų interesų, tarp žmonių hierarchijos, tarp svarbių ir svarbesnių.

„Pilis”, „Procesas” pagrindiniai Kafkos šedevrai, kurie man panašūs į veidrodžius, atspindinčius mūsų tikrovę. Tarsi, norėtųsi, kad taip nebūtų, kad pasaulis būtų geresnis, bet kartu džiugu, kad turime tokias knygas.

Komentarai

Įrašo “MANO MĖGIAMIAUSIOS KNYGOS” komentarų : 1

  1. Patricija avataras
    Patricija

    Knygos mano gyvenime uzima bene megstamiausia vieta.Pirma, nesikisant i politika, Salomeja Neris.Kokia nuostabi lyrika! Kokia nuostabiai vaizdinga smaiksti Baltusio kuriniu kalba. Tai cia mano salies kurejai. Dabar skaitau Sinelnikovo”pamilk liga savo”. Placiai nekomentuosiu-si knyga apie pasamones paslaptis.Butinai perskaitykite: nenusivilsite. Dar man patinka Remarko”vakaru fronte nieko naujo” Solochovo „tykusis donas” ir daugelis kitu. Galvoju ir duoda Dievas talentus zmonems. Knyga labai praturtina zmoniu gyvenima, inesa nauju kurybingu minciu. Zmones, jei tik galit daugiau skaitykit, maziau sededami prie serialu. Tada ir maziau vaistu reiks,nes kiekvieno serialo pradzioj galima numatyti pabaiga. Tokia mano nuomome.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.