Ar reikia skaityti?
Na, nebūtinai knygas, aplamai ar reikia žmogui šiandieną skaityti?
Manau taip! Nes tai visų pirma didina išprusimą ir padeda sklandžiau reikšti savo mintis, be to, lavina protą ir atmintį. Ne veltui kuriasi knygų mėgėjų klubai. Beje, šie metai paskelbti skaitymo metais.
Man knyga nėra vien tik laiko praleidimo forma, nors to laiko velniškai trūksta, beje, kaip ir visiems.
Pamenu, vaikystėje, vos pažinau raides, skaitymo noras buvo gal šimtąkart didesnis, gal dėl to, kad nelabai buvo ką skaityti. Kai, ne vieną giminaitį užauginusi, į mano rankas pateko „Skudurinės Onutės pasaka”, aš ją „suvalgiau” tą patį vakarą… Dar ilgai, siūdama ir persiūdama iš tėčio marškinių lėlei Onutei sukneles, vis skaitinėdavau tą knygelę. Po to buvo toks šunelis Pifas ir jo nuotykiai, kvailas meškiukas Mikis, dar mažas indėniukas su strėle ir plunksnom, o Kubilinsko pasakas tai ir mintinai mokėjau. Jau lankydama mokyklą ankstyvoje jaunystėje stengiausi perskaityti ne tik būtiną populiariąją literatūrą. Su klasiokais okupuodavom mokyklos biblioteką, keisdavomės knygomis tarpusavyje, dovanodavom įvairiomis progomis. 6-7 dešimtmetis pasižymėjo trūkumais ir nepritekliais visame kame, namuose taip pat nebuvo labai lengva, nes tėvelis vienas dirbo, o mama aukojosi mums, vaikams, bet knygų alkis peršoko viską. Skaitydavau naktį, po antklode pasišviesdama prožektorium, klasėje suolai būdavo atlenkiamomis lentomis, tai per tą lenkimo plyšį pasikišdavau knygą ir pamokos metu skaitydavau, o dar reikėjo viena akimi dėbčioti į vadovėlį, nepamiršti ir mokytojos…
Mokyklos vakarėliuose skaitydavom Širvį, Mačernį, Puškiną, Bloką, su meile šiandien atsimenu Žiulio Verno, Kiplingo, Main Rido, Kuperio, Tveno, Diuma herojus, vėliau atradau Vienuolį, Avyžių, Simonaitytę, Tolstojų, Dreizerį, Žemaitės „Marčią” skaičiau daugelį kartų ir kaskart vis raudojau, gailėdama vargšės Katrės. Jau paskutinėse mokyklos klasėse su draugėmis godžiai rijome „Erškėčių paukščius”, „Aukštujų Šimonių likimą”, „Džeinę Eir”, o kultinė knyga mano namuose šiandien – „Dievų miškas”.
Knyga turi teikti ne tik skaitymo džiaugsmą, be abejo, svarbu ir apdaras. Leidyklos jau išmoko gražiai įrišti ir išleisti knygas – vien ko vertas didžiausias Lietuvos nuotraukų albumas. Visi knygynai gali didžiuotis gražiai įrištais ir perkamais leidiniais.
Gal skaitymo noras sumažėja tada, kai atsiranda knygų perteklius. Šiandien užėjus į knygyną, nuo knygų gausos svaigsta galva, beje, kaip ir nuo kainų…
Bet mes vis rečiau prisėdam paskaityti, toks pasiutęs gyvenimo tempas, darbas, įvairiausi buities rūpesčiai, daug laiko atimantis internetas…
Viso to sovietmečiu nebuvo, gal todėl labiau ir mylėjome knygas – nes nebuvo daugiau kokių smagesnių užsiėmimų. Kas domėjosi knygomis, tikriausiai prisimins laikus kai dėl lietuviškos enciklopedijos teko iš vakaro eilėn prie knygyno atsistoti…
Skaitymas man visada asocijuojasi su uždaru pasauliu, gali vienas pats susikurti save atskirai, susilieti su herojų gyvenimu, išgyventi jų skausmus ir džiaugsmus, perskaitytos mintys, žodžiai, frazės dar ilgai gali šildyti pasąmonę.
Gal žmogus šiandien neturi savojo uždaro pasaulio, tai ir knygų mažiau bereikia…
Tokia mano nuomonė.
Danutė
Parašykite komentarą