Categories
Danutės dienoraštis

VAKAROJANTIEMS

DSC03004Gyvenam, mokomės ir galvojame, kad labai jau daug ką mokame ir žinome. Tačiau nutinka kartais kokia maža bėda ir pasimetame, nebežinome kaip elgtis, kad padėtume sau bei artimam žmogui. Taip ir šį rudenį, kai tokie permainingi orai, kai iš radijatorių sklinda džiovinanti šiluma, kai lauke pūsteli šiauresnis vėjas, kai atšąlame kojas… kai staiga pajuntame varvančią nosį. Vaistinėje mums pasiūlys įvairiausių preparatų – purškiamų, lašinamų, geriamų, kramtomų, čiulpiamų. Nuo vienų suerzinam nosies gleivinę, nuo kitų – skrandį, o naudos ne visada turime.

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Visuomenė

ADVENTAS

Keturi sekmadieniai iki Kalėdų.

Atėjimas į džiaugsmingą šventę.

Adventas.

Tokie paprasti, o daug reiškiantys žodžiai. Nuo senų laikų lietuviai ant Advento vainiko segdavo keturias žvakes, simbolizuojančias keturias Advento savaites.

Adventas krikščionių religijoje yra laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Kiekvienam šventadieniui tamsoje uždegdami po vieną žvakę, vis labiau artėjame prie džiaugsmingo įvykio. Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną, o tęsiasi jis iki Kalėdų.

Prisimenu, tėvai dažnai pasakodavo savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus – kaimo žmonės susirinkdavo į vieną trobą, vakarodavo, dirbdavo kažkokius namų ūkio darbus ir labai daug dainuodavo. Dainuodavo ir advento arba kalėdines dainas, senoviškas, tęsiamais balsais, tarsi giesmes. Vėliau kaimas pamažėle persikėlė į miestą, keitėsi buitinės sąlygos, keitėsi ir pats gyvenimas, atsirado kitokie rūpesčiai. Žmonės dabar nebedainuoja tik šiaip sau…

Šiandien Advento metu nelabai norima susilaikyti ir nuo triukšmingų linksmybių, nuo vakarėlių, daugiau lygiuojamasi į vakarų pasaulio pasiūlytą kalėdinį šurmulį, kuris paremtas vien materialinėmis vertybėmis, blizgučiais apkarstytais pirkiniais bei dovanomis. Jaunimas nori linksmintis.  Kažkodėl dauguma lietuviškų švenčių yra labai liūdnos. Ne išimtis ir Advento laikotarpis – tai daugiau tikinčiųjų maldų, vyresnio amžiaus žmonių susikaupimo ir pragyvento laiko apmąstymų metas. Beje, linksmybių nepateikia ir nevykusi žiema. Tamsiausios ir niūriausios metų dienos, besniegis, lietingas laikotarpis tarsi įpareigoja liūdėti.

Mano vaikystės vasaros prabėgdavo kaime pas močiutę. Sunkiai dirbo seneliai, ūkis didelis, darbų daug, bet niekuomet nepamiršdavo pasninkauti. Visada penktadieniai būdavo pasninko dienos, kažkaip to nereikėdavo priminti ir mums, vaikams. Ir Advento laikotarpiu lietuviams būdinga laikytis pasninko, tarsi pasėjama mintis, kad gali savanoriškai pasidalinti su kitu tuo, ko pats turi per daug. Žinoma, yra išimčių – kūdikiai, seneliai, ligoniai – visi, kuriems būtina apibrėžta mityba. Bet manau, kad retkarčiais susilaikyti nuo maisto visai nekenkia mūsų organizmui.

Visą Advento laikotarpį skirsime pasiruošimui Kristaus atėjimui, Kalėdoms, nepamiršime savęs bei savo aplinkos: reikia apvalyti ne tik tolimiausias, sunkiai pasiekiamas namų kertes, bet ir savo mintis bei sielą.

Iš vaikystės prisimenu mamos pamokymus, kad visi mūsų poelgiai žemėje, visi darbai – geri ir nelabai geri – yra registruojami ir kad už tai kada nors bus atseikėta tuo pačiu…

Tokia mano nuomonė.

Danutė

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Visuomenė

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė