Žyma: žvakės
-
VAKAROJANTIEMS
Gyvenam, mokomės ir galvojame, kad labai jau daug ką mokame ir žinome. Tačiau nutinka kartais kokia maža bėda ir pasimetame, nebežinome kaip elgtis, kad padėtume sau bei artimam žmogui. Taip ir šį rudenį, kai tokie permainingi orai, kai iš radijatorių sklinda džiovinanti šiluma, kai lauke pūsteli šiauresnis vėjas, kai atšąlame kojas… kai staiga pajuntame varvančią…
-
VĖLINĖMS PRAĖJUS
Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad…
-
MANO NUOMONĖ. VĖLINĖS
Rudenį, kai virš Santakos nuklykauja paskutinės gervės, o už mano buto lango augantis klevas nuo savo vešlios lajos numeta paskutinius lapus, man visada suspaudžia širdį. Gamta miršta, subjūra orai ir kartu apninka kažkokia tuštumos nuojauta, pradedu ilgėtis tų, kurie jau išėję negrįžtamai. Artėja Vėlinės, ne veltui dar kitaip Ilgėmis vadinamos… Tikėta, jog vėlės lankosi savo…