Žymų Archyvai: žuvo

Kaip aš gydau depresiją?

Pirmas vaistas nuo depresijos yra darbas. Žinoma, jeigu gali ir pajėgi dirbti. Kuomet žuvo mano vyras ir jau neturėjau sūnaus, tai žemė slydo iš po kojų. Jei ne mano nuostabi sesuo, gal šiandien jau būčiau – na, kaip pas mus sako – truputį „susipykus su protu“. 2008 metų žiemą praleidau tiesiog sėdėdama pas tėvelį ant zelikio. Jis man virė valgyti, o aš numečiau 20 kg svorio. Jau visi ėmė kalbėti, kad tokia ir paliksiu, ir greičiausiai tuoj atsidursiu pas savo mylimus vyrus. Bet išaušo pavasaris ir sesers sūnus sugalvojo, kad ten, kur netoli namų augo krūmai, juos reikia kirsti ir kasti prūdą. Klausė, ar aš galėsiu padėti. Sutikau. Dirbom visą mėnesį. Vyrai pjovė krūmus, o aš su sese kroviau į krūvas. Ir vakare jau tik laukiau, kada galėsiu pamiegoti. Nebuvo laiko, kada galvoti apie nelaimes. Po to, kai iškasė prūdą ir išlygino žemes, vyko akmenų rinkimas aplink prūdą. Ir vėl darbas. Šiandien visi džiaugiamės gražia aplinka. Gal bus ir neįdomu, bet įkeliu kelias mūsų darbo nuotraukas. Ir jau žuvis iš savo prūdo. O vienoje iš nuotraukų – tai musų giminė švenčia sesers 60-ies metų jubiliejų.

AUTOSTRADA KAUNAS – VILNIUS

Šią savaitę dažnai tenka į Vilnių važiuoti. Tikriausiai žinot tą puikiai šimtą metų tvarkomą ir nesutvarkomą kelią. Turbūt jame užasfaltuotas vos ne vienerių metų Lietuvos biudžetas, tačiau kaip visuomet pasipiktinusių mažai, niekas vandens nedrumsčia, o lietuviai kentėt moka ir kantrybės turi. Taip ir stovime susiaurėjimuose, tose vietose, kur kelias remontuojamas.

Tiesa, tokių vietų jau smarkiai apmažėję. Kaip bebūtų, bet automagistralė pamažu gražėja. Atsiranda vis daugiau vietų, kur įrengti šviestuvai. Važiuoti darosi saugiau ir ramiau. Teko girdėti, jog Belgijoje visi keliai be išimties yra apšviesti. Įsivaizduojate?! Štai kaip valstybė rūpinasi žmonių saugumu ir kelių eismo tvarka. Tiesa, belgams yra šiek tiek paprasčiau su elektros energija. Ji pigi ir susidaro perteklius, kurį ir realizuoja, apšviesdami kelius.

Na, o kol važiuoju, tai matau daug reklaminių stendų. Pusė tuščių, kita pusė pilna įvairaus lygio reklaminių paveiksliukų. Dydis taip pat labai įvairus. Atrodo, tarsi stendai lenktyniautų kuris kurį aplenks, forma, dydžiu ar apšvietimo galingumu. Nepuošia tie stendai man laukų, pievų ir miškų peizažo. Nelabai tas peizažas ir matyti. Trumpomis akimirkomis tik. O vietoj peizažo: „kalbėk nemokamai“, „pasikviesk draugą ir pats keliauk nemokamai“, „pirk šešis, septintas nemokamai“, „gerk ir valgyk kiek nori, vaistai padės“.

Žodžiu, supranti, kad gyvename ne taip ir blogai. Beveik už nieką nemokame. Retsykiais šias neįtikinamas reklamas pakeičia stendai su pranešimais, kiek toje kelio atkarpoje žuvo žmonių ir buvo sužeista. Šalia šio stendo reikėtų parašyti, kiek metų yra remontuojama ši autostrada ir kas remontą vykdė bei buvo jo užsakovas. Kad žmonėms būtų aišku, kas gi atsakingas už šias beprasmes žūtis.

Reklaminių stendų daug, o užeigų, kur būtų galima sustoti pasistiprinti ne per daugiausia. Ypač pusėje, važiuojant iš Vilniaus į Kauną. Sukti po keturis ar penkis kilometrus į šoną – pavyzdžiui į Stirnių malūną – nesinori. Kitos vietos atrodo nykiai ir primena tuos verslo laikus, kuomet bankrutuodavo Sekundės bankai. Taip ir ištirpsta pasirinkimas, kur būtų galima bent trumpam stabtelti kavos puodeliui.

Smagiausias dalykas, kad Vilnių ir Kauną skiria tik 100 km. Kelias neprailgsta. Supranti, kokia „didelė“ mūsų šalis. Ir tuomet imi džiaugtis kiekvienu jos kampeliu, nors ir nelabai prižiūrimu.