Žymų Archyvai: žmogus

Vasarvidžio mintys

...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...
...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...

Ko aš galiu pamokyti savo vaikus, nugyvenusi beveik pusę amžiaus? Žmogaus gyvenime tai visai nemažai, tačiau amžinybės atžvilgiu tai tik akimirksnis. Noriu jiems pasakyti: vaikai, žmogus – tik smiltelė laiko ir visatos begalybėj, tačiau tai tenesukelia jums menkumo jausmo. Kuo toliau, tuo mažesnė jaučiuosi, nes suprantu, jog aš nepralenkiu aguonos grūdelio, kuris sugeba net ir nepuoselėjamas stebuklingu būdu virsti nuostabiu vėjyje plevenančiu žiedu… Tačiau tas menkumo jausmas visai negniuždo manęs, priešingai – dingo poreikis pūstis, dėtis tuo, kuo nesi, kalbėti ir daryti tai, ko visai nenori. Jaučiuosi, lyg prieš daugelį metų iššokau į platų betoninį taką ir ilgus metus iš visų jėgų bėgau, stengdamasi neatsilikti nuo besigrumiančių dėl vietų minios priekyje. Tačiau šiandien atėjo laikas, kai pajutau, kad noriu išsukti į šoną, susirasti takelį, vedantį į žalią pievą ir braidžioti ten po rasotą žolę, besiklausant tylos… braidžioti, nepaisant  pro šalį einančių ir sukinėjančių pirštą prie smilkinio… Supratau, kad tas gyvenimo tempas, kurį diktuoja aplinkinis pasaulis, nė kiek nepadeda padaryti daugiau. Anaiptol, tai nuodija smegenis, verčia tave nemąstančiu robotu, be jausmų  ir be jokios atsakomybės, tik su vis labiau besiraizgančiu emocijų kamuoliu, kuris tave supančioja ir gramzdina nepagrįstų iliuzijų liūne… Nėra jokio „gyvenimo tempo“, mano vaikai,- sakyčiau,- tai tik tokia šiuolaikiška mankurtizmo forma. Nesileiskit bukinami, žiūrėkit aplink išplėstom akim ir nepaliaukit viskuo stebėtis. Ir nebūtina užsikarti į Džomolungmos viršūnę, kad suvoktum Pasaulio didybę ir tobulumą – tai galima suvokti ir tyliai sėdint po obelim. Kaip kad sėdžiu dabar aš, klausausi tylaus bičių dūzgenimo, pušų ošimo ir tolimo griaustinio grumenimo…

…Ir staiga suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti visus tuos garsus, tą žolės žalumą, plazdenančios aguonos žiedo grožį, dobiliukų ir liepų medaus kvapą, orą švelniai narstantį bičių dūzgenimą, tą visą gilų vasarvidžio dangaus žydrumą… Suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti viską, ką tik Dievas sutvėrė. Į kišenes tegali prisikrauti keletą saujų monetų, banko sąskaitos suryja tavo energiją ir jausmus, kuriuos galėtum atiduoti mylintiems… O čia, po sena obelim, nei iš šio nei iš to pajunti, kad viduj esi tokia pilna, tokia beribė… kaip jūra ar vandenynas…

Jei nebūčiau tuo, kuo esu, norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės…

AR MOKATE IŠKLAUSYTI ŽMOGŲ?

Mokėjimas išklausyti žmogų visuomet buvo sudėtingas ir komplikuotas dalykas. Ne kiekvienam tai duota, tačiau pasimokyti šio mokslo patartina visiems, nes tobulesnis ir turiningesnis bendravimas gali duoti nepalyginamai daugiau. Klaidos atsirandančios klausantis kito žmogaus ir bandant jį suprasti dažnai atveda tiek prie rimtų tiek prie  humoristinių situacijų, kurios neretai pralinksmina. Žemiau esantį filmuką sukūrė tikrai talentingi menininkai. Jame užfiksuota virtinė klaidingų suvokimo interpretacijų, kurios lydi taksi vairuotoją ir keleivį. Pažiūrėkite kuo baigiasi šis nesusikalbėjimas. Filmas yra laimėjęs ne vieną apdovanojimą už kūrybišką ir tikslų žmonių bendravimo pavaizdavimą. Žemiau rasite filme girdimo teksto vertimą.

Vertimas:

– Taksi!

Keista, gal tai koks nors „radijo taksi“?..

Hmm, keista… Kažin kodėl jo ranka kišenėje?

Po velnių! Tai gali būti netikras taksi.

Tiek to, nuvešiu jį kur reikia.

Toliau skaityti AR MOKATE IŠKLAUSYTI ŽMOGŲ?

REIK PAILSĖT NORS KARTĄ…

Adelės prašymu – liūdnas pranešimas.

pic1

Apklok mane baltais pusnynais,

Nes mano širdžiai šalta!

Nesigėrėsiu aš žvaigždynais

Reik pailsėt nors kartą!

Apklok mane…

Šiltą 2009 metų liepos 27 dieną, Lazdijų rajono Krosnos kapinaitėse amžinam poilsiui atgulė pirmasis Lietuvos Parkinsono ligos draugijos pirmininkas  VYTAUTAS MILDAŽIS. Atgulė šalia artimų žmonių, apklotas gėlėmis, palydėtas per visą Lietuvą nusidriekusios draugijos narių mintimis, ne vienuose namuose sužibėjusia žvakės liepsnele…

Išėjo Žmogus – karys, nemokėjęs dejuoti. Išėjo pralaimėjęs ilgametį karą  su Parkinsono liga.

Toliau skaityti REIK PAILSĖT NORS KARTĄ…