Categories
Draugauki.me Gintauto dienoraštis

DRAUGAUKIME SUKAKTIS: 100 ĮRAŠŲ!

Sveiki, brangūs draugauki.me skaitytojai ir nuolatiniai lankytojai! Kaip džiaugiuosi galėdamas ištarti tokį pasisveikinimą! Džiaugiuosi todėl, kad susibūrė tikrai šaunus Jūsų būrys. Atrodo, jog daugelį pažįstame labai seniai, žinome Jūsų bėdas, gyvenimo istorijas bei kasdienius įvykius, linksmus ir nelabai. Tačiau svarbiausia, kad žinome, kad susibūrėme, kad bendraujame ir dalinamės savo vis dar kasdien augančia patirtimi.

O štai ir viena mįslė Jums: kada paskutinį kartą draugauki.me dienoraštyje matėte mano įrašą? Nepatikėsite! Paskutinį kartą Jums rašiau lapkričio 30 d. apie G. Kuprevičiaus laidą „Kita muzika“. Buvo, žinoma, video dienoraščiai, bet tai ne teksto rašymas bei „Zitos dienoraštis“, kurį išspausdinau savo vardu (kai gausime daugiau Zitos laiškų, sukursime atskirą jos dienoraštį). Tai štai, o visą tą laiką į draugauki.me rašėte Jūs! 11 dienų be pertraukos! Tad šįryt neištvėriau ir nutariau įsiterpti. Tikiuosi nesupyksite. Nutariau vėl priminti apie save vien dėl to, kad padėkočiau Jums ir pasakyčiau, kad esu tuo be galo patenkintas.

Juk toks ir buvo pagrindinis draugauki.me tikslas, kad šis tinklapis taptų VISŲ senjorų, kad jį kurtume visi kartu. Tačiau, kad taip greitai įsijungsite ir pradėsite aktyviai dalyvauti, nesitikėjome. Pirmoji prisijungusi prie mūsų dienoraščio buvo Danutė, labai dailiai bei paprastai dėstanti savo mintis, kurios pavirto į 19 atskirų įdomių istorijų. Taip pat mus nustebino Zigmas su savo unikalių istorinių nuotraukų kolekcija. Ačiū Jonui, kuris iš visų jėgų stengiasi uždegti daugelių lietuvių širdyse prigesusią patriotiškumo ugnelę. Taip pat yra nemenkas būrys – Adelė, Rasma, Patricija, Adrijonas, Romualdas, Almyra bei kiti – kasdien analizuojančių ir komentuojančių naujausius įrašus, patariančius vienais ar kitais klausimais forume ir duodantys reikšmingų pastabų mums, reguliuojantiems draugauki.me veiklą.

Taigi, prieš keletą dienų draugauki.me tinklapyje įvyko maža sukaktis, visi kartu sukūrėme ir paskelbėme jau 100 dienoraščio įrašų. Pats tinklapis, kaip matote, gyvuoja penktą mėnesį. Nėra ką ir bepridurti. Juk tai viso labo nedidelė, nedidelė pradžia. Kas tai yra 100 įrašų? Tai viso labo šiek tiek daugiau nei trijų mėnesių dienų suma. Bet labai smagu, kad ši pradžia tokia turtinga ir įvairi. Tiesiog smalsu būtų pažvelgti, kaip ši svetainė atrodys po pusmečio? Tai priklausys nuo mūsų visų. Ačiū Jums!

Categories
Gintauto dienoraštis Žmonės

ZITOS DIENORAŠTIS

Sveiki, gavome laišką iš ko gero aktyviausios draugauki.me lankytojos Adelės. Štai jis:

MŪSŲ ZITA

Pasigirsiu… turtingas mūsų Jurbarkas. Džiaugiamės, kad miestas įsikūręs ant trijų upių krantų, didžiuojamės palei Nemuną nusidriekusiomis pilimis ir t.t., tačiau didžiausi turtai slypi kitur. Tai žmonės. Kartais tokie paprasti, lyg niekuo neišsiskiriantys.

Šį kartą aš kalbėsiu apie Zitą, dažniausiai vadinamą Zitele. Kalbėsiu apie moterį paprastą, bet visų matomą. Mūsų akys jau priprato prie sėdinčiųjų invalido vežimėliuose, tačiau retas kuris nepastebime jų sutikę kelyje, renginyje ar koncerte. Negaliu kalbėti už visus, tačiau aš sutikusi Zitą, nematau jos negalios. Tik paraginta suvokiu, kad ji pati nepakels puodelio arbatos, nenusišluostys ištryškusios ašaros, nepaims dovanoto gėlės žiedo.

Pirmą kartą Zitelę pamačiau televizijos laidoje ir nuo to laiko neturėjau ramybės, taip norėjau susipažinti. Su Zita lengva bendrauti, aš iš jos daug išmokau. Tvarkingi namai traukia kaimynus ir draugus. Sunku suprasti, kaip ji sugeba tvarkyti savo gyvenimą, išgyventi asmenines bėdas, visada gražiai atrodyti, vadovauti neįgaliųjų klubui „Svaja“.

Senokai žadėjau Zitelei padėti susirasti kituose rajonuose gyvenančius likimo draugus. Dedu viltis, kad man pagelbės   www.draugauki.me. Jau įsivaizduoju kaip Zita diktuoja telefonu savo mintis, o aš užrašau ir išsiunčiu. Sulaukusios atsiliepimų abi džiaugiamės ir aptariame.

Yra dar viena svajonė – padėti Zitai įsigyti kompiuterį. Kaip laikraštį ar knygos lapus, taip ir kompiuterio pelę jai pavedžiotų globėjai ar užsukę draugai. Man taip norisi, kad ji savo akimis pamatytų, dalyvautų, suteiktų stiprybės nusivylusiam.

Pavartykime  LPD Jurbarko skyriaus ir „Svajos“ klubo bendravimo dienoraštį.

Radijo laida  LR, 2008 08 05, 19.05   Sveikinimų ratas

Šiandien jurbarkietė, neįgaliųjų klubo „Svaja“ pirmininkė Zita Bartusevičienė švenčia gražią 55 metų sukaktį. Švenčia apsupta klubo narių, kaimynų ir draugų.

Dažni telefono skambučiai byloja apie tai, kiek daug žmonių linki viso ko geriausio trapiai, daug metų prie invalido vežimėlio prikaustytai, moteriai.

Manau nesuklysiu, jei daugelio Jurbarko neįgaliųjų vardu pasakysiu: „Ačiū, Zitele, kad Tu esi! Tu daug kam padėjai suvokti, kad pati didžiausia vertybė gyvenime yra gyvenimas. Tu moki juo džiaugtis ir imti viską, ką jis duoda. Kai viltys viena po kitos atkrinta, esi tvirta ir rami. Kenti, bet esi išdidi.“

Jurbarkiečių parkinsonikų vardu sveikinu gražaus jubiliejinio gimtadienio proga ir sakau: „Tu esi stipresnė už likimą. Būk dar ilgai, ilgai…“

Skyriaus pirmininkė Irena Mačiulienė

Lietuvos Dž.Parkinsono draugijos Jurbarko skyriaus leidinys Nr.1(20) 2008 m. rugpjūčio 5 d.

SPECIALUS PROGINIS PRIEDAS /sutrumpintas/

ŽIUPSNELIS IŠ ARCHYVO

1953 metų rugpjūčio 5 dieną Suvalkijoje gandras nešiojo vaikučius. Keletą jų nunešė ir paslėpė kopūstuose šalia Kukarskės gimdymo namų. Tuo tarpu jauna, Kidulių pakraštyje gyvenusi, Bosų šeima ieškojo savo meilės vaisiaus. Ir atsitik man taip – Bosai gandro dovaną surado netoli namų. Pasirinko jie mergaitę pačią gražiausią iš gražiausių, parsinešė į namus ir pavadino  Zitos vardu.

Zitelė augo mylima ir saugoma nuo piktos akies. Bėgiojo, krykštavo, augo didyn ir vis gražyn, gražyn…. Kaipgi negražėsi, kai lemta gyventi nuostabios gamtos prieglobstyje, Sudarge. 1968 metais, paklausiusi nuoširdžių Sudargo mokytojų patarimo, išvažiavo tęsti mokslų, semtis pedagoginių žinių Kapsuko pedagoginėje mokykloje.

Daugelio bernelių akys sukosi Zitelės pusėn, bet ji kaimynų tarpe nerado tokio, kuris širdelę suvirpintų. Tuo pasinaudojo jaunikaitis iš kitos pusės Nemuno. Paliko Zita poetų apdainuotą Suvalkiją. Paliko, bet nepamiršo. Dar ir dabar ji sapnuoja Nemuno šlaitus, pilnus gėrybių miškus, nuostabius žmones ir ištikimus draugus.