Categories
Svečio dienoraštis

MEDIS MIESTE

Ar kadanors bent vienas susimąstė.. Kokia medžio reikšmė, kokia jo vieta yra mieste?

Medžiui reikia augti: žemės kur jis augintų šaknis, vietos virš žemės, šviesos ir lietaus. Atrodo, reikia labai nedaug?

TIK ATRODO..

Medis mieste
Medis mieste

Mieste nėra vietos žalumai. Mieste – kanalizacija, vamzdynai, betonas, cementas ir plytos. Net veja yra laikina, skurdi: pasėja, užauga, sezoną pabūna, numiršta (nes negera augti), vėl pasėja kitą ir taip iš naujo. Kaip žinome, sėkla gali sudygti beveik betkur!

Didelis medis mieste! Dažniausiai būna taip: auga didelis medis, staiga kažkas pasako, jog nuo šiol „Čia bus betono džiunglės”. Apstato tą vargšą medį „cementais“, nes juk „džiunglėms reikia žalumos!“. Ir medis toj vietoj būna kol sunyksta.

Įsivaizduokim konkretų pavyzdį: šaligatvis, jame medžių alėja. Visur apdėtos šaligatvio plytelės, išskyrus aplink medžio kamieną.

1. Augantis medis išvers plyteles savo augimo jėga (jei augs). Tada jis bus nupjautas, nes „darko vaizdą“.

2. Vandens medis gauna tik tiek, kiek jį aplyja, kiek nubėga vandens per plytelių ar betono tarpelius, reiškia vandens gauna ne kažin kiek.

3. Žemė šaknims augti nederlinga, nualinta. Kur šaknys nori plėstis, ten būtinai bus atsiradę kokio nors namo pamatai, rūsys ar nutiesti vamzdynai.

4. Gerai, jei medžio neužstoja pastatai (o taip būna retai), nes jis gauna saulės šviesos. Labai dažnai saulę – šviesą, netgi lietų, medžiams užstoja gyvenamieji namai.

5. Jei medis augs ne taip, ne į tą pusę – bus nupjautas ar bent apgenėtas. Jei užstos langus, balkoną ar jei kitaip trukdys – jį pašalins.

6. Prie gatvės augantis medis išvis negauna gryno oro – tik mašinų išmetamąsias dujas.

Taigi, kad medis augtų mieste, jis turi „atlaikyti“ daug pasipriešinimo. Išvada: dažniausiai mieste augantys medžiai (ir ne tik jie, visa gamtos žaluma) yra sužaloti civilizacijos. Ir, gaila, mažai kas pagalvoja suteikti medžiams geresnes augimo sąlygas. Mieste jais „rūpinasi“ gyvūnai – patręšia karts nuo karto.

Medžiai gamina deguonį, kurio kvėpuojame mes ir mūsų miestai. Tad, ar neturėtume jų labiau gerbti? Ar taip ir liks visuomet, kad medžiai mieste bus tik tam, kad primintų, jog kažkada, seniai, mes buvome gamtos vaikai. Ar jie palikti tiesiog tam, kad nesijaustume apgailėtinais žmonėmis, kad „Žiūrėk, mes ne tokie jau ir blogi – dar ne viską padengėm betonu!“ Bet kuriuo atveju žiūrėti į medžius mieste darosi vis liūdniau…

O jei bent vieną kartą kiekvienas iš mūsų pabandytų minutei pabūti medžiu. Pamėgintų susimąstyti, ar mes taip skriaudžiami jaustumėmės laimingi ?

Prisegu nuotrauką pamąstymui. 2011 m. vasara, Šventoji.

Categories
Gamta

Vasarą pasitinkant

Vasara
Vasara

Dar tebejaučiant pavasario švelnumą, išvešėjusi žaluma jau skelbia vasaros  pradžią. Gamtoje tarp metų laikų  griežtos ribos nėra. Tai mes, atvertę paskutinį pavasario kalendoriaus lapelį, žengiame  vasaros  taku. Nesvarbu kokia ta vasara – ji atskuba palaukėmis, miškais, sužavėdama savo paslaptingu lengvumu ir nuplasnoja į praeitį, palikdama išgyvenimus, įspūdingus prisiminimus. Vasara – vienas maloniausių metų laikų, lydimas margaspalvių  žiedų, trykštančių vandens  purslų, nuolat  budinčios  saulės. Tarp daugybės  spalvų, glostant švelniam vėjeliui  ir  šiltiems  saulės spinduliams  žmogus  pasijunta  laisvai, pamiršdamas  visus  rūpesčius, nesklandumus. Galvojant apie vasarą vieniems sapnuojasi malonumai, gal pasipuikavimas, svečioj šaly, o kitiems pakanka svajonių, susijusių su įprastine, lietuviška  aplinka. Ne  visiems pakanka pinigų, laiko, sveikatos vasaros išvykai, bet kiekvienas sugeba rasti  sąlytį su nuostabia mūsų krašto gamta. Žmogus, žinodamas galimybes ir suvokdamas savo sielos troškimus, mokės priimti tinkamiausią  sprendimą, kad pajustų vasaros dosnumą. Gyvenimas sudėtingas, bet  yra įvairiausių būdų išlaikyti  negęstančią  šviesą, šilumą, patirtą vasaros džiaugsmą.

Rašau ne konkursui, bet pritardama  gražiam  renginiui.

Categories
Danutės dienoraštis Kelionės Transportas

TARP VILNIAUS IR KAUNO

Gerbiamas Gintautai, jūs palietėte temą, kurioje aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje… Trisdešimt dveji metai šitoj sistemoj sukuosi…

Bet norėjau parašyti ne apie tai. Tiesiog man labai patinka šis pirmasis Lietuvos greitkelis… Truputis statistikos niekam nepakenks: šiuo metu Lietuvoje yra jau 18 magistralinių kelių. Pats pirmasis ir ilgiausias iš jų yra kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Kaip tik prieš porą savaičių sukako 38 metai nuo pirmojo ruožo Vilnius – Kaunas atidarymo. Kitas, dvigubai ilgesnis ruožas nuo Kauno iki Klaipėdos buvo atidarytas žymiai vėliau. Visos magistralės ilgis 311,40 km, šalies teritorijoje žymimas ženklu A1, sutampantis su europiniais keliais, todėl ir tvarkomas europietiškai – perklojamos kelio dangos, vis daugiau kilometrų apšviečiama. Beje, prieš dešimtmetį man teko važiuoti per Belgijos teritoriją. Važiavom naktį, kelias driekėsi miškais, šalia nebuvo gyvenviečių, tačiau jau tada žvilgsnį traukė tvarkingos tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų ir nepaprastai ryškus apšvietimas. Na, o reklaminiai stendai pakelėse – įprasti dalykai ir kitose valstybėse. Gal reikėtų žvilgsniu atsirinkti, kas mums priimtina, o kas ne. Mane gal labiau ne tai trikdo, gal būt labiau norėčiau, kad kelyje, sakykim, radijas informuotų apie eismo sąlygų sudėtingumą, apie kamščius, avarijas ir panašiai.

Gal labai stipriai nereaguokim į visokius neigiamus pakelių reiškinius, jei tik pavyktų pagauti ir prilaikyti gerą orą už uodegytės, siūlau visai linksmai pasivažinėti tą 100 km iki Vilniaus ir pažadu, kad tikrai neprailgs, tuo labiau, kad greitis čia, jei netrukdo remonto darbai, leidžiamas nemažas.

Ir taip, išsukam į magistralę, iš abiejų pusių apsėtą žaluma, pravažiuojam Neveronis, kairėje lieka Karčiupis, aptupdytas didžiuliais sodų masyvais ir netrukus prieš akis atsiveria Kauno marių platybės. Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Marių plotas – 63,5 km², giliausioje vietoje – 24,6 m. Kad suformuoti marias, 1959 metų vasarą buvo iškeldintos 45 gyvenvietės, užtvenktas Nemunas. Šį vandens plotą nuo seno pamėgo žvejai, Grabučiškių miškuose savo punktų ieško orientacininkai, nuo magistralės galima įvažiuoti į aikštelę ant marių kranto, kur atvažiuoja vestuvininkų palydos. Bet mums dar anksti ilsėtis, važiuojam toliau, nes jau ranka pasiekiamos Rumšiškės – miestelis, seniūnijos centras, įsikūręs Kauno marių pakrantėje, išgarsėjęs liaudies amatų muziejumi po atviru dangumi, unikalus žiemos iš kiemo varymo švente per Užgavėnes. Iš senųjų Rumšiškių, palaidotų Kauno marių dugne, liko tik bažnyčios fragmentai. Dar Rumšiškėse aplankome poeto Jono Aisčio kūrybos muziejų bei kapą ir vėl išvažiuojam į magistralę. Netrukus posūkis į Kaišiadoris, kurie gali didžiuotis katedra ir kilmingu savo pavadinimu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad miesto vardas kilęs nuo XVI amžiuje čia gyvenusio kilmingo totoriaus, vardu Chaišadaras, ilgainiui gyvenvietė įgavusi Kaišiadorių pavadinimą. Ties Antakalniu, karo metais sudegintu ir vėl atstatytu, kelias lenda po viaduku, kuriuo nuvingiuoja kita atšaka Merkinės link. Į Dzūkiją važiuosim kitą kartą, o dabar užsukim į Žiežmarius. Tai mažas, bet labai jaukus miesteliukas, smagu pamankštinti kojas įdomiai iškraipytom gatvelėm. Šalia senos neogotikinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios, kurios bokštas matosi iš bet kurios miestelio vietos, stovi 1932 metais statytas, nugriautas ir vėl atstatytas paminklas Laisvei. Išalkę galim užsukti į vietinę užeigą skanios kavos. Jei dar nepavargom, Bačkonyse galėsim susirasti Oginskio rūmus, užlipti ant piliakalnio ir vėl į kelią, nes jau iš tolo matomi Elektrėnai ir iki Vilniaus belieka apie 40 kilometrų. Šiame palyginti jauname mieste vasarą verta aplankyti atrakcionų parką. O šaltuoju metų laiku važiuojam į Vievį, kuris išsiplėtęs abipus magistralės, be abejo, žymus savo paukštynu ir kelių muziejumi. Va čia tai vertėtų palikti daugiau dėmesio. Muziejus atvėrė duris minint magistralės 25-ąsias metines. Muziejuje surinkti eksponatai iš kelių istorijos, tiltų ir viadukų maketai, įvairūs įrankiai, kelių mašinos ir agregatai, kelio ženklai, gausybė senų nuotraukų, žemėlapių, knygų, statybinių medžiagų, uolienų, mineralų, tikrai nepasigailėsim užsukę.

Dar pakeliui mums lieka pravažiuoti pramonines Grigiškes, bet tai jau kaip ir Vilniaus priemiestis. Manau, kad visiškai neprailgo mūsų kelionė. Gal vertėjo pabandyti…

Dar pabaigai žiaurios informacijos. Istorijos šaltiniai teigia, kad pirmasis eismo ivykis užfiksuotas 1896 metais Londone. Jo metu buvo partrenkta ir mirtinai sužalota pėsčioji, nors automobilis važiavo apie 10 km/val greičiu. Vienas pirmųjų eismo įvykių Lietuvoje įvyko 1908 metų rudenį Vilniuje. Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko Nr. 617 ir stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą.

Tai tokios tokelės…

Danutė