Žymų Archyvai: vyras

Kaip aš gydau depresiją?

Pirmas vaistas nuo depresijos yra darbas. Žinoma, jeigu gali ir pajėgi dirbti. Kuomet žuvo mano vyras ir jau neturėjau sūnaus, tai žemė slydo iš po kojų. Jei ne mano nuostabi sesuo, gal šiandien jau būčiau – na, kaip pas mus sako – truputį „susipykus su protu“. 2008 metų žiemą praleidau tiesiog sėdėdama pas tėvelį ant zelikio. Jis man virė valgyti, o aš numečiau 20 kg svorio. Jau visi ėmė kalbėti, kad tokia ir paliksiu, ir greičiausiai tuoj atsidursiu pas savo mylimus vyrus. Bet išaušo pavasaris ir sesers sūnus sugalvojo, kad ten, kur netoli namų augo krūmai, juos reikia kirsti ir kasti prūdą. Klausė, ar aš galėsiu padėti. Sutikau. Dirbom visą mėnesį. Vyrai pjovė krūmus, o aš su sese kroviau į krūvas. Ir vakare jau tik laukiau, kada galėsiu pamiegoti. Nebuvo laiko, kada galvoti apie nelaimes. Po to, kai iškasė prūdą ir išlygino žemes, vyko akmenų rinkimas aplink prūdą. Ir vėl darbas. Šiandien visi džiaugiamės gražia aplinka. Gal bus ir neįdomu, bet įkeliu kelias mūsų darbo nuotraukas. Ir jau žuvis iš savo prūdo. O vienoje iš nuotraukų – tai musų giminė švenčia sesers 60-ies metų jubiliejų.

MŪSŲ ONUTĖ

Musu_OnuteJau geras pusmetis, kai mūsų tinklalapyje  gana aktyviai dalyvauja Onutė. Kiekvieno žmogaus gyvenimas savitas, nepakartojamas. Būna akimirkų, kai žemė slysta iš po kojų ir, jei nenusitvertum už ko, tai ir nugarmėtum į bedugnę.

Nelepino jis ir mūsų Onutės: prieš 5 metus iš gyvenimo savo noru pasitraukė vienintelis sūnus, taip išspręsdamas savas problemas. Ta netektis užgožė viską. Lėtai kėlėsi naujam gyvenimui, o čia ir vėl likimo smūgis. Prieš 2 metus vežė vyras į konferenciją  3 medikes, pavargęs tralo vairuotojas skubėjo namo, iš šalutinio kelio įlėkė į pagrindinį ir trenkėsi į lengvąją mašiną: žuvo vairuotojas ir 3 medikės. Iš gyvenimo Onutei  liko tik juoda tuštuma, lydima nenusakomo laipsnio depresijos. Bet žmogus pajėgia ištverti  viską. Ilgai kovojo su užgriuvusiomis negandomis, bet didžiulis noras gyventi suteikė naujų jėgų. Geranoriškai atleido tragedijos kaltininkui tuo pačiu pasilengvindama gyvenimą sau. Atsitiesti mūsų draugei padėjo sesuo, tėtis ir daug gerų žmonių.

Toliau skaityti MŪSŲ ONUTĖ

ŠIAURYS IR VĖL VAIDINA VYRĄ…

Tai eilutė iš Mildos Verkauskienės eilėraščio „Jau vėl ruduo“.

Šalta lauke, šaltis iki kaulų smelkiasi kai kuriuose butuose. Tokiame šaltame, blokiniame gyvenu ir aš. Šildomės kas kaip sumąstome. Aš pabandžiau ieškoti šilumos prisiminimuose apie praėjusią vasarą.
Pavyko! Sušilau. O gal pavyks sušalusius draugus sušildyti…

httpv://www.youtube.com/watch?v=dgE0qdYIYKg