Categories
Danutės dienoraštis Namai, buitis

SUSITAIKYTI SU SAVIMI

Kai man į rankas pateko knygutė apie Feng Shui, pagalvojau kokie tai niekai, argi gali taip būti? Teko skaityti dar daug kartų, kad suprasčiau prasmę ir esmę. Žinoma, nepavirtau didžiąja freken Bok ir nepuoliau viso buto pertvarkyti pagal rytietiškus patarimus, bet kai kuriuos baldus pastumdžiau, o artimiausiu metu ruošiuosi daryti didžiąją metų reviziją drabužių spintose.

Feng Shui – tai senovės kinų liaudies menas daiktus namuose sudėlioti taip, kad jie su žmonėmis turėtų kuo tampresnį ryšį ir pagerintų mūsų gyvenimo sėkmę bei prasmę. Sveiko gyvenimo pagrindas yra mūsų sugebėjimas susigyventi pačiam su savimi ir mus supančia erdve. Tik suderinus šiuos du dalykus, galima pasiekti vidinės ramybės, lengviau spręsti visas problemas.

Jei namus pertvarkyti pagal Feng Shui, tai labiausiai pertvarka paliestų miegamąjį. Gal todėl, kad jame mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo. Norėdami pakankamai pamiegoti ir gerai pailsėti, miegamajame privalome jaustis jaukiai ir saugiai. O tai galima pasiekti tinkamai pasirenkant miegamojo kambario vietą ir tinkamą lovos bei kitų baldų išdėstymą jame. Jei nepasitikime Feng Shui, turėsime pasikliauti savo nuojauta ar patirtimi.

Feng Shui vienpusiškai siūlo vienintelį baldą visame kambaryje – lovą.

Bet lietuviškomis sąlygomis, kai viename bute tenka spaustis vos ne trims šeimos kartoms, tai būtų per didelė prabanga. Todėl reikia kaip įmanoma minimalistiškai įrengti vieną kambarių, kuriame galima būtų atsipalaiduoti po dienos įtampos, pasisemti energijos rytdienos darbams.

Miegamasis neturi būti didesnis už svetainę, jo griežtai nereiktų įrengti palėpėje, kur pasvirusios lubos, po juo neturi būti tuščių didelių erdvių, pavyzdžiui garažo, miegamojo siena neturi ribotis su vonios siena. Be abejo, pagrindinis baldas – lova. Ji turi stovėti prie sienos, bet truputį per atstumą, lova neturi sudaryti vienos linijos su durimis, galvūgalyje būtina atrama. Prieš lovą jokiu būdu negalima kabinti veidrodžio taip, kad pamatytume save. Taip pat veidrodis netinka ir prieš įėjimo į butą duris. Jei sutuoktiniai miega vienoje lovoje, čiužinys turi būti bendras, po lova nereikia nieko laikyti, naktinę lempą vertėtų pastatyti ant grindų, tai yra, žemiau akių lygio. Aštrūs ar statūs kampai, pavyzdžiui, atidarytų durų briauna, nukreipta į lovą, išbalansuos miegą.

Gimusiems vasarą, lovą reikia statyti galva į šiaurę, gimusiems žiemą – į pietus. Kitu laiku gimę gali prisitaikyti pagal poreikius ir esamas sąlygas. Miegoti galva į vakarus netinka niekam. Jei prie lovos norim statyti spinteles, tai būtinai dvi, viena negerai, be to, jos neturi būti aukštesnės už lovą, nes bus kliūtis energetiniams srautams. Jei kambaryje bus daug baldų ar kitų daiktų, energija klius už jų.

Miegamasis netinkamas atviroms knygų spintoms, nes tai – sustingusi energija. Kuo mažiau jame turi būti elektromagnetinių laukų – televizorių, telefonų, kompiuterių, nes tai skleidžia neigiamas sveikatai bangas, nereikia ir vandens stichijos – akvariumų, net paveikslų vandens tema. Nepaverskime miegamojo darbo kambariu, neprisineškime čia įvairių mokslo knygų ar augančių gėlių – visa tai išbalansuos miego ir ramybės energiją, neleis ramiai ilsėtis. Juo labiau  čia nepriimtini šeimyniniai ginčai!

Senovės kinų filosofija siūlo perprasti 5 elementų teoriją apie pagrindines gyvybinės energijos transformacijas. Šie elementai turi tikslų eiliškumą: medis – ugnis – žemė – metalas – vanduo. Jie sukuria vienas kitą ir sudaro uždarą ciklą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra priklausomas nuo vieno iš šių elementų. Pagal gimimo metų skaičius nusistatę savo elementą, mes žinosime kokios spalvos mums padės gyvenime, teigiamai veiks savijautą, o kokių mums reikėtų vengti.

Ir dar…

Jei ėmė erzinti ryški lempos šviesa, nenumokite ranka, tai gali reikšti susirgimą.

Nešluokite namų vakare – pinigus iššluosite…

Prietarai neveikia, kol jų nežinai, o kad neveiktų iš tiesų, įsisekite kur nors slapta mažą žiogelį.

Danutė

Categories
Danutės dienoraštis Kelionės Transportas

TARP VILNIAUS IR KAUNO

Gerbiamas Gintautai, jūs palietėte temą, kurioje aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje… Trisdešimt dveji metai šitoj sistemoj sukuosi…

Bet norėjau parašyti ne apie tai. Tiesiog man labai patinka šis pirmasis Lietuvos greitkelis… Truputis statistikos niekam nepakenks: šiuo metu Lietuvoje yra jau 18 magistralinių kelių. Pats pirmasis ir ilgiausias iš jų yra kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Kaip tik prieš porą savaičių sukako 38 metai nuo pirmojo ruožo Vilnius – Kaunas atidarymo. Kitas, dvigubai ilgesnis ruožas nuo Kauno iki Klaipėdos buvo atidarytas žymiai vėliau. Visos magistralės ilgis 311,40 km, šalies teritorijoje žymimas ženklu A1, sutampantis su europiniais keliais, todėl ir tvarkomas europietiškai – perklojamos kelio dangos, vis daugiau kilometrų apšviečiama. Beje, prieš dešimtmetį man teko važiuoti per Belgijos teritoriją. Važiavom naktį, kelias driekėsi miškais, šalia nebuvo gyvenviečių, tačiau jau tada žvilgsnį traukė tvarkingos tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų ir nepaprastai ryškus apšvietimas. Na, o reklaminiai stendai pakelėse – įprasti dalykai ir kitose valstybėse. Gal reikėtų žvilgsniu atsirinkti, kas mums priimtina, o kas ne. Mane gal labiau ne tai trikdo, gal būt labiau norėčiau, kad kelyje, sakykim, radijas informuotų apie eismo sąlygų sudėtingumą, apie kamščius, avarijas ir panašiai.

Gal labai stipriai nereaguokim į visokius neigiamus pakelių reiškinius, jei tik pavyktų pagauti ir prilaikyti gerą orą už uodegytės, siūlau visai linksmai pasivažinėti tą 100 km iki Vilniaus ir pažadu, kad tikrai neprailgs, tuo labiau, kad greitis čia, jei netrukdo remonto darbai, leidžiamas nemažas.

Ir taip, išsukam į magistralę, iš abiejų pusių apsėtą žaluma, pravažiuojam Neveronis, kairėje lieka Karčiupis, aptupdytas didžiuliais sodų masyvais ir netrukus prieš akis atsiveria Kauno marių platybės. Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Marių plotas – 63,5 km², giliausioje vietoje – 24,6 m. Kad suformuoti marias, 1959 metų vasarą buvo iškeldintos 45 gyvenvietės, užtvenktas Nemunas. Šį vandens plotą nuo seno pamėgo žvejai, Grabučiškių miškuose savo punktų ieško orientacininkai, nuo magistralės galima įvažiuoti į aikštelę ant marių kranto, kur atvažiuoja vestuvininkų palydos. Bet mums dar anksti ilsėtis, važiuojam toliau, nes jau ranka pasiekiamos Rumšiškės – miestelis, seniūnijos centras, įsikūręs Kauno marių pakrantėje, išgarsėjęs liaudies amatų muziejumi po atviru dangumi, unikalus žiemos iš kiemo varymo švente per Užgavėnes. Iš senųjų Rumšiškių, palaidotų Kauno marių dugne, liko tik bažnyčios fragmentai. Dar Rumšiškėse aplankome poeto Jono Aisčio kūrybos muziejų bei kapą ir vėl išvažiuojam į magistralę. Netrukus posūkis į Kaišiadoris, kurie gali didžiuotis katedra ir kilmingu savo pavadinimu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad miesto vardas kilęs nuo XVI amžiuje čia gyvenusio kilmingo totoriaus, vardu Chaišadaras, ilgainiui gyvenvietė įgavusi Kaišiadorių pavadinimą. Ties Antakalniu, karo metais sudegintu ir vėl atstatytu, kelias lenda po viaduku, kuriuo nuvingiuoja kita atšaka Merkinės link. Į Dzūkiją važiuosim kitą kartą, o dabar užsukim į Žiežmarius. Tai mažas, bet labai jaukus miesteliukas, smagu pamankštinti kojas įdomiai iškraipytom gatvelėm. Šalia senos neogotikinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios, kurios bokštas matosi iš bet kurios miestelio vietos, stovi 1932 metais statytas, nugriautas ir vėl atstatytas paminklas Laisvei. Išalkę galim užsukti į vietinę užeigą skanios kavos. Jei dar nepavargom, Bačkonyse galėsim susirasti Oginskio rūmus, užlipti ant piliakalnio ir vėl į kelią, nes jau iš tolo matomi Elektrėnai ir iki Vilniaus belieka apie 40 kilometrų. Šiame palyginti jauname mieste vasarą verta aplankyti atrakcionų parką. O šaltuoju metų laiku važiuojam į Vievį, kuris išsiplėtęs abipus magistralės, be abejo, žymus savo paukštynu ir kelių muziejumi. Va čia tai vertėtų palikti daugiau dėmesio. Muziejus atvėrė duris minint magistralės 25-ąsias metines. Muziejuje surinkti eksponatai iš kelių istorijos, tiltų ir viadukų maketai, įvairūs įrankiai, kelių mašinos ir agregatai, kelio ženklai, gausybė senų nuotraukų, žemėlapių, knygų, statybinių medžiagų, uolienų, mineralų, tikrai nepasigailėsim užsukę.

Dar pakeliui mums lieka pravažiuoti pramonines Grigiškes, bet tai jau kaip ir Vilniaus priemiestis. Manau, kad visiškai neprailgo mūsų kelionė. Gal vertėjo pabandyti…

Dar pabaigai žiaurios informacijos. Istorijos šaltiniai teigia, kad pirmasis eismo ivykis užfiksuotas 1896 metais Londone. Jo metu buvo partrenkta ir mirtinai sužalota pėsčioji, nors automobilis važiavo apie 10 km/val greičiu. Vienas pirmųjų eismo įvykių Lietuvoje įvyko 1908 metų rudenį Vilniuje. Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko Nr. 617 ir stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą.

Tai tokios tokelės…

Danutė