Žymų Archyvai: viešbutis

GYVENIMAS MANO TARSI STEBUKLAS

Stebuklu mums atrodo visa tai, ko mes tuo momentu nesuprantame ir negalime paaiškinti. Anksčiau atrodęs stebuklas dažnai subliūkšta kaip muilo burbulas, kai surandame įvykio priežastį. Pirmasis stebuklas, kurį pamenu, buvo mano vyresnės sesutės laidotuvės kaimo kapinaitėse, kai aš, trijų metukų mergytė, sėdėdama šalia karsto vežime, net nesušlapusi kojų, atsidūriau kitame Verknės upės krante. Pasirodo, ten irgi gyvena žmonės, auga medžiai – prasiplėtė mano akiratis. Vėliau aš dažnai, gulėdama žolėje ir klausydamasi nuostabaus varlių ir laumžirgių koncerto, vis žiūrėjau į mėlyną dangų, į nuostabius debesėlius ir laukiau stebuklo – ant debesėlio atplaukiančios sesutės, kuri iškeliavo pas Dievulį.Žvelgdama į horizontą, mačiau, kad lyg ir visai netoli dangus susijungia su žeme, ne kartą bandžiau surasti tą vietą, bet einant pirmyn dangus vis tolo ir tolo nuo manęs, taip ir neatskleisdamas savo paslapties.

Gyvybė ir mirtis – tai buvo didžiausi mano vaikystės stebuklai. Praėjus metams po sesutės netekties „gandras atnešė“ man naują sesutę, o dar po poros savaičių – tėvelio žūtis. Ir vėl žvalgausi aš į dangų, laukdama stebuklo – gal sugrįš tėvelis kartu su atbundančia gamta. Plukdo Verknė savo vandenis į Nemuną, apsiplunksniuoja išsiritę paukšteliai, pražysta ir nuvysta gėlės, javų varpose subręsta grūdai, o aš vis tebelaukiu stebuklo… Bėga metai, aš stiebiuosi vis aukšytn, bet bažnyčios minioje aplink save matau tik grindis ir žmonių kojas. Oi,kaip norisi greičiau užaugti, todėl aš maldauju Dievulio, kad tapčiau tokia aukšta, , jog mano galva būtų iškilusi virš visų galvų ir aš į visus žvelgčiau iš viršaus. Šį kartą buvau išgirsta, stebuklas įvyko – aš aukštaūgė. Dar pora nereikšmingų vaikiškų prašymų realizavosi, bet kartais pagalvoju, juk aš galėjau paprašyti ko nors vertingesnio, o aš pasielgiau kaip toji senė iš pasakos apie auksinę žuvelę.

Toliau skaityti GYVENIMAS MANO TARSI STEBUKLAS

Amsterdamas

Neseniai kalbėjau su mama. Ji apkeliavusi pusę pasaulio, tačiau visada į užsienį vykdavo su kažkuo, kas jai padėdavo, kas mokėjo kalbas, rezervuodavo viešbučius ir darydavo ekskursijas po miestus. Per šį pokalbį ji man papasakojo linksmą istoriją, kuomet išvykus į Angliją ją atskyrė nuo grupės ir apgyvendino visai kitam viešbutyje. Negana to, dar ir pamiršo –

Amsterdamas
Amsterdamas

visa likusi grupė veikė tai, kas suplanuota, o mama buvo pamiršta viešbutyje. Sakė, man tai buvo taip netikėta ir baisu, kad nusprendžiau, jog kitą dieną taksi važiuoju į oro uostą ir grįžtu atgal į Lietuvą. Kaip baigėsi istorija, nesvarbu, tačiau po tokio paskojimo pagalvojau, jog vyresni žmonės vis dar bijo savarankiškai be „autobusinių kelionių“ važiuoti į užsienį. Tuo tarpu aš gyvenu tai vienoj šaly, tai kitoj ir gidauju, rodau atvykusiems lietuviams miestus, pasakoju istorijas, bet tikrai – niekada nebuvo atvykusių vyresnio amžiaus žmonių. Nežinau, kur pagrindinė problema – finansai? Baimė pasiklysti svetimame mieste, kai niekas jūsų nesupranta?

Aš dirbu čia – Amsterdame, priimu tiek grupes turistų, tiek pavienius. Jei norite keliauti, tačiau nedrįstate vieni ar neturite kelionės draugo, kreipkitės – galiu Jus pasitikti iš oro uosto, palydėti į viešbutį, aprodyti miestą, papasakoti apie jį ir būti Jums palyda ir pagalba. Man tai yra mėgstamas darbas, tačiau užsisakyti lėktuvo bilietus ir viešbutį galiu padėti nemokamai, arba galite tiesiog kreiptis į kokią nors kelionių agentūrą. Jei turite kokių pažįstamų ar draugų, kurie pasvajoja apie keliones, praneškit jiems. Užsienyje visai nebaisu :)

GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė