Žymų Archyvai: vienuoliai

TUSKULĖNŲ DVARAS

Teritorijoje, kurioje šiuo metu įkurtas Tuskulėnų rimties parkas, XVI a. viduryje Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas įkūrė pagalbinį ūkį, iš kurio į Vilniaus pilis buvo tiekiamos daržovės ir mėsa. Dvarui, kuris tuo metu vadinosi Derevnictva (slaviškai – girininkija), priklausė didelė teritorija tarp kelio į Verkius ir Neries su mediniais, o vėliau ir mūriniais pastatais. Miškingoje žemėje driekėsi medžioklės plotai.

Laikui bėgant karališkasis dvaras keliavo iš rankų į rankas, keisdamas ne tik šeimininkus, bet ir vardą. Jį valdė Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai. Vėlesni dvaro valdytojai Pieglovskiai pastatė namą, bravorą, iškasė tvenkinius. Vėliau pastatai buvo sunaikinti, tačiau dalis pagrindinio pastato rūsių išliko ir buvo įkomponuoti į dabartinių rūmų rūsius.

Toliau skaityti TUSKULĖNŲ DVARAS

SKAITYMAS

Turiu prisipažinti, jog nelabai mėgstu ir mėgau skaityti. Tačiau kartais užeidavo priešingos bangos, kuomet skaitydavau knygas vieną po kitos. Taip ir nežinau, ar save priskirti neskaitantiems ar skaitantiesm žmonės.

Pavyzdžiui mokykloje iki pat jos baigimo rimtai nepaėmiau į rankas nė vienos knygos. Nieks nežinojo, kas gali išaugti iš tokio mokinio. Nors padauža nebuvau. Tiesiog, matyt, bendra griežta ir reikli mokyklos atmosfera nuteikia priešiškai ir daugelis vaikų priešinasi pačiu tiesioginiu būdu – nenorime mokytis, skaityti ir viskas.

Žinoma, kalta ir pati švietimo sistema, kuri sukonstruota taip, kad žinios pateikiamos neįtikėtinai nuobodžiu būdu, neskatinančiu ir slopinančiu pažinimo troškimą. Vaikui, kuris 5-6 metų yra pradedamas mokyti skaičiuoti yra rodomi tiesiog trys neaiškūs simboliai: du dvejetai ir sudėties ženklas pliusas. Aiškinama, kad kažkaip čia bus bandome šiuos skaičius sudėti ir gauti iš jų ketvertą. Prie ko tas ketvertas?

Visą gyvenimą maniau, kad vaikam reiktų pradžioje paaiškinti jiems suprantama kalba, kodėl reikia apskritai ką nors sudėti, ką skaičiai reiškia, iš kur jie atsirado. Ar daugelis jų užaugusių dabar žino, kad skaičiai glaudžiai susiję su magija, kad jie buvo išrasti sukonkretinti mūsų pasauliui, mūsų visatai, aprašyti įvairių reiškinių harmoniją ir santykius. Planetos, muzikos garsai, dievybės turėjo jiems priskirtinus skaičius. Trejybė, vienis, devyniaragis, dualumas (pvz. in ir jan), dešimt sefirų žydų religijoje ir t.t. ir pan. Nesuskaičiuojama gausybė tokių pavyzdžių. O mes mokomės: 2 + 2 = 4. Ir viskas.

Tad, ir neskaičiau. Iki pat universiteto. Įstojus į aukštąją šiaip ne taip supratau, kad knyga nėra jau toks blogas dalykas. Sutikau žmonių, kurie skaitydami rasdavo ir vėliau pasakodavo įdomius dalykus. Knygos iš ties byloja krūvas įdomiausių dalykų. Pamažu ir aš užsikrėčiau nedidele knygų manija. Nors kaip pamenate pagal specialybę esu inžinierius, tačiau ėmiau domėtis pačia įvairiausia literatūra. Deja, tas laikotarpis buvo gana trumpas. Pabaigus mokslus, prasidėjo darbai ir per ilgą laiką su knygomis nelabai ir bendravau. Tik tapęs senjoru, vėl po truputį atrandu ir laiko ir noro pasinerti į kokį nors mažai pažįstamą pasaulį.

Tad, šiek tiek gaila, kad didžioji gyvenimo dalis prabėgo beveik be skaitymo. Visgi knyga reikalauja dėmesio ir reikia susikaupti, norint suprasti, ką matai priešais save. Man niekad nepavykdavo skaityti kelionėse ar esant aplinkiniam šurmuliui. Nors kiti tai puikiai sugeba. Tačiau gana čia man dejuoti. Turiu užtat dabar pakankamai laiko knygoms. Nors yra kita problema: ne visada jį protingai išnaudoju.

Bijau, kad šių mano postrigavimų nesukritikuotų toks ponas Adrijonas iš mūsų forumo. Ims ir pasakys, kad knygos nieko nereiškia. Kad rytiečiai filosofai ir vienuoliai apskritai pataria kuo mažiau kalbėti ir juo labiau skaityti. Jie siūlo išsklaidyti dėmesį į tiesiog į nieką ir pasinerti į meditaciją. Tačiau kaip apie tai sužinosi, jei nepaskaitysi, kokio nors budistinio literatūros šedevro?

Ryt pabandysiu aptarti labiausiai man įstrigusias atmintin knygas. Iki.