Žymų Archyvai: vieningumas

PATRIOTIZMAS MŪSUOSE

Štai jau praėjo sausio 13-osios minėjimas. Tikriausiai sutiksit, kad daugeliui Lietuvos gyventojų ši diena nelabai kuo išsiskiria iš kitų metų dienų. Daugelis apie šią dieną greičiausiai pagalvojo, kad ji sutapo su savaitės diena, t.y. penktadieniu. Be to,  dar pilnatis, todėl diena pranašinga, 0  galbūt net raganiška. Tad kai kas  puolė žiūrėti horoskopus.

O kad 21-ieneri metai jau praėjo po siaubingų įvykių Vilniuje – ar daug kas prisiminė?  Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau. Kas vyksta? Ar tie žmonės budėję prie svarbiausių Lietuvai objektų ir paaukoję savo gyvybes 1991 metų sausio 13 –osios nakty mums nebeįdomūs, pamiršti, netikri…?

Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau.
Žiūrint minėjimo renginius, kas metai aiškiai matyti, jog žmonių juose vis mažiau ir mažiau.

Problema čia ne viena. Viena jų – tai žmonės, žmonės vyresnės kartos, kurie išgyveno tuos įvykius: ar tai patys stovėję gyvose grandinėse ar tai laukdami nors mažiausios žinutės per radiją, jog sužinotų, kas vyksta tuo metu sostinėje. Šios patriotiškiausios visuomenės gretas retina, deja, neišvengiama mirtis. Viduriniosios kartos atstovus daugelį apėmė abejingumo epidemija. Manymas, jog ta laisvė iškovota, tačiau ne tokia, kokios jie tikėjosi: nepripildo kišenių auksiniais, pilvai netinsta nuo persivalgymo ir panašiai.  Jauniausioji karta tų įvykių nematė, arba buvo dar per jauni, jog tai suprastų ir patriotizmo jiems tikrai neįkvepia jų tėvai, galimai apsirgę abejingumu. Jaunimo tarpe pasisakyti, jog esi Lietuvos patriotas tai yra lygu likti nesuprastam, o gal net pašieptam. Labai daug kalbama, kad jaunąją kartą labai įtakoja globalizacija, kosmopolitizmas, individualizmas, o patriotizmas savo šaliai tampa tam tikra „stagnacija“. Ar iš tikrųjų taip yra?

Toliau skaityti PATRIOTIZMAS MŪSUOSE