Žymų Archyvai: vertybė

KAS YRA GERUMAS?

kas-yra-gerumasKaip nustatyti gerumo kriterijų? Kas man gera – kitam gali būti bloga ir atvirkščiai. Tai Romo komentaras, susijęs su Motinos Teresės mintimis apie gerus darbus. Jau norėjau parašyti trumpą atsakymą į šį Romo klausimą ir išvadą, tačiau  supratau, kad gerumo samprata netelpa į siaurus rėmus. Bandžiau pasigilinti, ką rašo protingesni žmonės šiuo klausimu. Įvairių yra samprotavimų, tačiau viena aišku, kad gerumas nepamatuojamas, tai pojūtis, jausmas, kitaip tariant, vertybė. O iš čia ir išplaukia atsakymas dėl skirtingo gerumo supratimo. Skiriasi vertybės – skiriasi ir gerumo supratimas ir jų suvienodinti neįmanoma. Tarkim, mano supratimas apie gerumą pagrįstas krikščioniškomis vertybėmis, kurios gali būti nepriimtinos kitiems. Laiške Galatams sakoma: „Nepavarkime daryti gera, nes savo metu pjausime derlių, jei nepailsime! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“ Romui gera ramiai sėdėti, o man judėti. Svarbu nekenkti vienas kitam, o jeigu taip atsitiktų, išsakykime savo jausmą, tiktai be pagiežos, be pykčio, iš širdies, kur ir turėtų gyventi gerumas.

Rasma

ZITOS DIENORAŠTIS

Sveiki, gavome laišką iš ko gero aktyviausios draugauki.me lankytojos Adelės. Štai jis:

MŪSŲ ZITA

Pasigirsiu… turtingas mūsų Jurbarkas. Džiaugiamės, kad miestas įsikūręs ant trijų upių krantų, didžiuojamės palei Nemuną nusidriekusiomis pilimis ir t.t., tačiau didžiausi turtai slypi kitur. Tai žmonės. Kartais tokie paprasti, lyg niekuo neišsiskiriantys.

Šį kartą aš kalbėsiu apie Zitą, dažniausiai vadinamą Zitele. Kalbėsiu apie moterį paprastą, bet visų matomą. Mūsų akys jau priprato prie sėdinčiųjų invalido vežimėliuose, tačiau retas kuris nepastebime jų sutikę kelyje, renginyje ar koncerte. Negaliu kalbėti už visus, tačiau aš sutikusi Zitą, nematau jos negalios. Tik paraginta suvokiu, kad ji pati nepakels puodelio arbatos, nenusišluostys ištryškusios ašaros, nepaims dovanoto gėlės žiedo.

Pirmą kartą Zitelę pamačiau televizijos laidoje ir nuo to laiko neturėjau ramybės, taip norėjau susipažinti. Su Zita lengva bendrauti, aš iš jos daug išmokau. Tvarkingi namai traukia kaimynus ir draugus. Sunku suprasti, kaip ji sugeba tvarkyti savo gyvenimą, išgyventi asmenines bėdas, visada gražiai atrodyti, vadovauti neįgaliųjų klubui „Svaja“.

Senokai žadėjau Zitelei padėti susirasti kituose rajonuose gyvenančius likimo draugus. Dedu viltis, kad man pagelbės   www.draugauki.me. Jau įsivaizduoju kaip Zita diktuoja telefonu savo mintis, o aš užrašau ir išsiunčiu. Sulaukusios atsiliepimų abi džiaugiamės ir aptariame.

Yra dar viena svajonė – padėti Zitai įsigyti kompiuterį. Kaip laikraštį ar knygos lapus, taip ir kompiuterio pelę jai pavedžiotų globėjai ar užsukę draugai. Man taip norisi, kad ji savo akimis pamatytų, dalyvautų, suteiktų stiprybės nusivylusiam.

Pavartykime  LPD Jurbarko skyriaus ir „Svajos“ klubo bendravimo dienoraštį.

Radijo laida  LR, 2008 08 05, 19.05   Sveikinimų ratas

Šiandien jurbarkietė, neįgaliųjų klubo „Svaja“ pirmininkė Zita Bartusevičienė švenčia gražią 55 metų sukaktį. Švenčia apsupta klubo narių, kaimynų ir draugų.

Dažni telefono skambučiai byloja apie tai, kiek daug žmonių linki viso ko geriausio trapiai, daug metų prie invalido vežimėlio prikaustytai, moteriai.

Manau nesuklysiu, jei daugelio Jurbarko neįgaliųjų vardu pasakysiu: „Ačiū, Zitele, kad Tu esi! Tu daug kam padėjai suvokti, kad pati didžiausia vertybė gyvenime yra gyvenimas. Tu moki juo džiaugtis ir imti viską, ką jis duoda. Kai viltys viena po kitos atkrinta, esi tvirta ir rami. Kenti, bet esi išdidi.“

Jurbarkiečių parkinsonikų vardu sveikinu gražaus jubiliejinio gimtadienio proga ir sakau: „Tu esi stipresnė už likimą. Būk dar ilgai, ilgai…“

Skyriaus pirmininkė Irena Mačiulienė

Lietuvos Dž.Parkinsono draugijos Jurbarko skyriaus leidinys Nr.1(20) 2008 m. rugpjūčio 5 d.

SPECIALUS PROGINIS PRIEDAS /sutrumpintas/

ŽIUPSNELIS IŠ ARCHYVO

1953 metų rugpjūčio 5 dieną Suvalkijoje gandras nešiojo vaikučius. Keletą jų nunešė ir paslėpė kopūstuose šalia Kukarskės gimdymo namų. Tuo tarpu jauna, Kidulių pakraštyje gyvenusi, Bosų šeima ieškojo savo meilės vaisiaus. Ir atsitik man taip – Bosai gandro dovaną surado netoli namų. Pasirinko jie mergaitę pačią gražiausią iš gražiausių, parsinešė į namus ir pavadino  Zitos vardu.

Zitelė augo mylima ir saugoma nuo piktos akies. Bėgiojo, krykštavo, augo didyn ir vis gražyn, gražyn…. Kaipgi negražėsi, kai lemta gyventi nuostabios gamtos prieglobstyje, Sudarge. 1968 metais, paklausiusi nuoširdžių Sudargo mokytojų patarimo, išvažiavo tęsti mokslų, semtis pedagoginių žinių Kapsuko pedagoginėje mokykloje.

Daugelio bernelių akys sukosi Zitelės pusėn, bet ji kaimynų tarpe nerado tokio, kuris širdelę suvirpintų. Tuo pasinaudojo jaunikaitis iš kitos pusės Nemuno. Paliko Zita poetų apdainuotą Suvalkiją. Paliko, bet nepamiršo. Dar ir dabar ji sapnuoja Nemuno šlaitus, pilnus gėrybių miškus, nuostabius žmones ir ištikimus draugus.

INTERNETO GALIA

Virtualioji erdvė įsiveržė į mūsų gyvenimą kaip gaivaus oro gurkšnis ištroškusiems naujų žinių, naujo pažinimo. Šiandien pavarčius interneto puslapius, galime sužinoti, ką rašo Amerikos laikraščiai apie naujai išrinktą prezidentą, ką apie tai mano mūsų valdžion išrinktieji, be abejo, nepraslys pro akis nepastebėtas straipsnis apie tai, kelintą kartą skiriasi ir vėl tuokiasi kuri nors vietinė žvaigždutė arba kaip vangiai naujieji seimūnai renkasi savo valdžios pažymėjimų atsiimti. Internete rasime teatrų repertuarus, autobusų maršrutus, neišeidami iš namų galėsime pasitikslinti oro temperatūrą prie Viduržemio jūros ar lėktuvo skrydžio laiką, jei ruošiamės ten keliauti, palydovinio ryšio pagalba galėsime iš paukščio skrydžio aukščio nevaržomai apžiūrėti savo namo stogą, kiemą, netgi medžius suskaičiuoti šalia. Garbė tam, kas sugalvojo video pokalbių ryšį, tai dabar bet kuri močiutė, maišydama sriubą ant viryklės, gali tuo pačiu džiaugsmingai plepėti su vaikaičiais, esančiais anapus Atlanto.

Net ir lietuviškas problemas galim išspręsti patogiai drybsodami ant sofutės. Mūsų paslaugoms bet kokios internetu leidžiamos operacijos – galime sumokėti mokesčius, iš kito pasaulio krašto parsisiųsdinti norimą prekę, parašyti laiškelį draugui, gyvenančiam anam gatvės gale ar nusiųsti mylimam žmogui gėlių puokštę. Pažinčių portalai taip pat be darbo nesėdi, aktyviai siūlo, bet ir paklausa nesiskundžia…

Va, pastaruoju metu sužinojom, kad, bręstant naujai ekonominei krizei, bankai sujudo, siūlo tautiečiams išpurtyti visas kojines namuose ir nešti savo pinigus atgal į terminuotus indėlius, dar ir palūkanų procentus didesnius prideda. Jei atsitiks kokia bėda, pinigėliai bus grąžinti 100%, juk įsigaliojo nauja indėlių draudimo tvarka. Tik ar mes esam užtikrinti tuo saugiu laikotarpiu? Labai norisi tikėti. Nors jau tiek kartų buvom apgauti, suvedžioti ir palikti likimo valiai…

Manau, kad ilgainiui prigis ir išpopuliarės konsultacijos internetu su šeimos gydytoju. Vis vien mes dažniausiai gydomės patys, žinom visus mums tinkamus vaistus, beliks tik, kad gydytojas patvirtintų mūsų nuomonę. Taip sutaupysime laiko ir nervų bevarstant poliklinikų duris.

Taip, internetas – galinga jėga. Bet atidžiau apsidairykime – jis baigia užvaldyti mus, jis virsta energetiniu vampyru, jis vagia mūsų laiką, jausmus, saldaus miego minutes. Mes dūstam be interneto, jei kurią dieną nepanaršom virtualioj erdvėj, mes neramiai dairomės, tuksi nuojauta, kad kažkas atsitiko be mūsų žinios, kad mes kažką praleidom, gal pamiršom… Šis tarptautinis voratinklis neturi valstybinių sienų, jam nesvarbu tautybė ar odos spalva. Sumaniai paruošęs skanų jauką, jis pamažėl įtraukia mus į savo pinkles…

Pagalvokim ir prisiminkim, kada paskutinį kartą buvom susitikę su senu ir mielu jaunystės dienų bičiuliu? Šiaip sau, be progos. O su tolimu giminaičiu iš kito Lietuvos pasviečio? Geriausiu atveju parašom jam elektroninį laišką su neprašančiu atsakymo klausimu „kaip gyveni“, na, dar švenčių proga tam pačiam internete susirandam virtualų atviruką su banaliais, niekam nežinomo autoriaus sugalvotais žodžiais, o juk visai neseniai džiaugdavomės gavę mielą popierinį laiškelį su pažįstama rašysena išvedžiotais, o dėl to ir mielais žodžiais.

Jau ir artimi žmonės šiandien susitinka vienam dideliam giminės rate tik kurio nors laidotuvėse. Aprauda mirusįjį, pasidžiaugia viens kito išstypusiais vaikais ar anūkais ir vėl išsiskiria kuriam laikui su nebyliu klausimu mintyse „kas sekantis?“ Mano atmintyje dar gyvi vaikystės prisiminimai, kai po atlaidų į močiutės sodybą kaime sugužėdavo arti šimto giminaičių su pačiais mažiausiais ant rankų, netilpdavo visi gryčioj, kieme tiesdavo stalus…O, kokia būdavo šventė! Nes visi artimai giminiuodavosi, žinojo viens kito bėdas ir džiaugsmus.

Ar pastebėjot, kad mūsų namai tapo didesni ir mes turim daugiau patogumų, bet mūsų pačių liko mažiau, nes namų dydis mus užgožė. Šiuolaikinės technologijos mums davė daugiau informacijos, tačiau sužlugdė norą patiems mąstyti ir kurti, mes įgavom daugiau teisių, bet praradom dėmesį vertybėms, mes skiriam didžiules lėšas užterštos aplinkos valymui, tačiau vis daugiau teršalų nusodiname savo sugrubusiose sielose.

Kada paskutinį kartą paėmėm į rankas knygą, aplankėm nusenusius tėvus, padėjom negalios ištiktam – retorinis klausimas… Šiandien laisvai galim skraidyti į tolimiausius pasaulio kampelius, o ar pažįstam visus savo namo kaimynus? Atlyginimų vidurkis padidėjo, o ar kas suskaičiavo kiek kartų išaugo skyrybų skaičius? Tauta sensta, gimstamumas ženkliai mažėja, beje, ir gimusius čia, tėvų ir protėvių žemėje, mes išvežam gyventi svetur, nes ten duona šiandien yra skalsesnė, mes išmokom labai skubėti ir visai pamiršom laukti.

Tokia šiandien kasdienybė ir tokia mano nuomonė.

Šiuolaikinė technologija leidžia jums skaityti šitą straipsnį arba ramia sąžine išmesti jį į šiukšlių dėžę…

Pagarbiai, Danutė