Žymų Archyvai: vėjas

SVEČIUOSE ŽALIŪKIŲ VĖJO MALŪNE

Šiauliuose, visai šalia Vaiko ir Motinos klinikos,  stovi senas vėjo malūnas, menantis laikus, kai miestas, dabar jį apsupęs, buvo kur kas kuklesnis savo dydžiu, savo žmonių skaičiumi bei jų gyvenimo tempais. Malūnas skaičiuoja jau antrą savo gyvenimo šimtmetį, kai jį tuomet dar Žaliūkių kaime apie 1875 -1880 m. pasistatė vokiečių Danielių šeima, istorikams nežinomomis aplinkybėmis atvykusi į šį Žemaitijos kraštą.  Jų palikuonys iki pat 1940 m. valdė ir gyveno iš malūno gaunamų pajamų, o atėjus sovietams ir prasidėjus karui pasitraukė  į Vokietiją.

Eilę dešimtmečių malūnas stovėjo lyg vaiduoklis, per jo medines, laiko nutrintas sienas landžiojo vėjas, skverbėsi saulės šviesa. Nunyko be pėdsako šalia stovėję malūnininko trobesiai, sodas, o svarbiausias pastatas, kitados aplinkinėms kaimelių šeimoms teikęs miltus duonai, nepabūgęs bombų daužymosi, besikeičiančių  žmonių veidų,  jų siekių ir įsitikinimų – išliko.

1967 m. malūną perėmė į savo globą „Aušros muziejus“. Nuo 2000 m. prie malūno pradėtos rengti kelias dienas trunkančios amatų dienos, o 2008 m. gavus iš Norvegijos lėšų  2011 m. pradžioje malūnas ir jo įrenginiai buvo baigti restauruoti bei atkurta malūnininko troba. Praeitis pakilo naujam gyvenimui.

Malūnas gavo naujus sparnus, tiesa, iš antro karto, nes pirmuosius nulaužė vėtra. Taip pat restauruotos malūno sienos. Pastatas atgavo savo pirminį vaizdą. Deja, kepurė kuri anuomet sukosi priklausomai nuo vėjo krypties, dabar to daryti negali, nes šalia praeina aukštos įtampos laidai. Tad sparnai įgauna gyvybės, kai vėjas pučia iš Vakarų.

Eilę dešimtmečių malūnas stovėjo lyg vaiduoklis, per jo medines, laiko nutrintas sienas, landžiojo vėjas, skverbėsi saulės šviesa.
Eilę dešimtmečių malūnas stovėjo lyg vaiduoklis. Per jo medines, laiko nutrintas sienas landžiojo vėjas, skverbėsi saulės šviesa.

Toliau skaityti SVEČIUOSE ŽALIŪKIŲ VĖJO MALŪNE

Vėjo arfos

Šiandien greta įvairiausių muzikos žanrų egzistuoja begalė gerai (ir nelabai gerai) žinomų instrumentų – vieni dar palyginti jauni, kiti gi skaičiuoja jau ne pirmą tūkstantį metų. Kartais juokaujama: visa nauja tėra pamiršta sena. Panašiai nutiko ir su vėjo arfomis.

Vėjo arfa
Vėjo arfa

Vėjo arfos (kartais dar pagal graikų vėjo dievą vadinamos Eolo arfomis) skiriasi nuo kitų styginių instrumentų, kurių muziką sudaro tik harmoningi tonai: jos papildo vibruojančiu rezonansu, negirdimu įprastinėje muzikoje, taip pat tai vieninteliai muzikos instrumentai, kuriais groja tik vėjas. Šios dvi charakteristikos sukuria tikrai įdomų ir viliojantį derinį.

Pirmieji jų prototipai pasirodė dar senovės Graikijoje – maždaug šeštame amžiuje prieš Kristų, tačiau ilgainiui buvo pamiršti. Gerokai vėliau, jau renesanso epochoje, kuomet ypač susidomėta antikine kultūra, vėjo arfos buvo atrastos iš naujo – eksperimentuojantys meistrai sukūrė ne vieną jų modelį.

Dar kartą šie instrumentai atgimė romantizmo epochoje. Kaip ir anksčiau, jie vėl buvo vertinami dėl ypatingo, nežemiško garso, ir statom į langus arba lauke: priklausomai nuo vėjo stiprumo, greičio ir pačios arfos suderinimo, stygas virpinantis vėjas išgaudavo pačius įvairiausius garsus.

Neįprasta muzika įkvėpė ne vieną menininką: pavyzdžiui, susižavėjęs vėjo skambesiu telegrafo laiduose rašytojas ir poetas David Henry Thoreau pasistatė savajį arfos variantą ir pavadino jį „telegrafo arfa“.

Toliau skaityti Vėjo arfos

RYTMEČIO MINTYS

Staiga atšalęs oras pakoregavo  ne tik mano, bet, manau, ir daugelio mūsų dienotvarkę, darbotvarkę ir aplamai, visus gyvenimo malonumus bei lūkesčius. Rodos, tik prieš porą savaičių basnirčiom įsispyrę į vasarinę avalynę, ant pečių vasaros deimančiukaiužsimetę šiltesnį rūbelį tik šiaip sau, tarp kitko, šiuo metu jau turėtume rengtis padoriai lietuviškai – rūbais, atitinkančiais motušės Baltijos pakoreguotą klimatą…

Namuose, jei gyvenam kiauruose ir pilkuose valstybiniuose blokuose, nelaukia palaimingai viliojanti šiluma, darbe – europinio pasispardymo atgarsis visur ir viską taupyti, tame tarpe ir patalpų apšildymą, darbuotojų sveikatos labui – darbiniai kabinetai primena šaldytuvą, kuriame, anot Gintauto, negenda ne tik vakarykštis pienas, bet ir gyvas kūnas. Ir visai nesvarbu, kad pirštai virš kompiuterio klaviatūros stingsta tarsi dirbtum atvirame lauke, svarbiausia yra galutinis darbo rezultatas, kuris parodo tavo įnašą bendrame rezultate ir apsprendžia tavo reikalingumą užimamoje kėdėje. Nuryji susikaupusį kartėlį, kai prisimeni mamą, kuriai visą gyvenimą išdirbus nelengvomis sąlygomis, labai norėjosi matyti savo vaikus, gyvenančius šiltai ir patogiai. Jei vien tik nuo vaikų tai priklausytų…

Toliau skaityti RYTMEČIO MINTYS