Žymų Archyvai: valdžia

Laikas

Skuba laikas, palietęs man petį – tyliai ir švelniai, lyg paukštelis sparnu. Aš klausiu kodėl jis taip skuba, tik atsako niekad nebūna. Laikas niekada nesustoja ir poilsio neturi. Net valdžia jam neturi įtakos. Laikas nepriklauso nei nuo prekybos, nei nuo mainų. Telieka pasidžiaugti, kad bent šioje srityje nėra jokių apgavysčių.

Kiekvienas laiko turime tiek, kiek likimas jo atseikėjo.

TILTAS KAUNE, GAISRAI, EISMO AVARIJOS…

Iš ties nekaip prasidėjo naujieji, 2009-ieji, metai. Visa virtinė nelaimių ir problemų pasipylė Lietuvoje ir pasaulyje. Jautis nuo pat pirmųjų dienų ėmė badytis ir rodyti savo ragus.

Viena iš didžiausių nelaimių įvyko Kaune, kur sulūžo tilto ties Kleboniškiu konstrukcijos. Per šį tiltą eina automagistralės Vilnius – Klaipėda dalis. Galime tik įsivaizduoti, kiek laiko vairuotojams teko praleisti spūstyse, sugedus tiltui, ir taip sunkiomis eismo sąlygomis.

Sulaukėme tikrai gausaus sniego, kuris, deja, atnešė ir daug problemų. Skaudžiausia nelaimė įvyko vakar prie Panevėžio, ties posūkiu į Upytę. Atvykusi į eismo įvykį ugniagesių mašina nučiuožė nuo kelio ir mirtinai prispaugė keletą greitosios medicinos pagalbos darbuotojų. Iš viso šioje avarijoje žuvo net keturi žmonės.

Padaugėjo ir gaisrų. Vieno besibaigiančio gaisro liudininku buvau ir pats, važiuodamas anksti ryte Aleksoto kalnu. Prasidedančioje kalno papėdėje buvo smarkiai apdegusi keletos namų virtinė. Keletos žmonių gyvybė yra kritinėje būklėje.

Gaisrų tokiu metu laiku apskritai padaugėja. Nes žmonės daugiau būna namuose, šildosi įvairiais nevisada kokybiškais prietaisais, rūko lovose ir pan.

Krizės metu labai jau neigiamai nuteikia kasdien girdimos naujienos apie mūsų valdžios į kairę ir į dešinę dalinamas premijas darbuotojams. Tai jau padarė Vilniaus miesto savivaldybė, Valstybinė sienos apsaugos tarnyba (VSAT), Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas, skyręs papildomus priedus kanceliarijos darbuotojams, Krašto apsaugos ministerija su ministru Oleka priešakyje ir t.t. O ką manote apie teisėjų atlyginimų įstatymą, kuris numatė kelią išmokėti tūkstantinius priedus teisėjams metų pabaigoje „už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose“?

Tarptautinėje plotmėje dar „sunkesnės“ problemos: Rusija nutraukė dujų tiekimą daliai Europos. Konfliktas prasidėjo nesusikalbant Rusijos „Gazprom“ ir Ukrainos (per kurią eina tranzitinis dujotiekis į daugumą Europos šalių) „Naftogaz Ukrainy“. Kaip teigiama žiniasklaidoje, šalys kaltina viena kitą ir aiškaus atsakymo nėra. Tad, ypač keistai atrodo mūsų politikų išvados, kad Lietuvai nerimauti nėra ko, dujos tiekiamos ir tiekimas nesustos. Ar galima Lietuvą lyginti su Austrija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Kroatija, Čekija, kurios jau negauna dujų? Kuo Lietuva geresnė? Tas žodis „politikai“ Lietuvoje greitai praras bet kokią prasmę.

Surašiau viską į vieną vietą su viltimi, kad tai greičiau užsimirš. Valstybinių ir tarptautinių problemų neišspręsime, tačiau pasistenkime būti atidesni keliuose ir namuose.

SENJORAI

Kažkodėl, kai pagalvoju apie pagyvenusius žmones, atmintyje iškyla Alpių papėdėje mažo miestelio kavinėje matytas vaizdas: du senukai, pasiramsčiuodami lazdelėmis ir įsikibę viens kitam parankėn, atėjo išgerti kavos. Mažytis, švarutis miestelis, prigludęs prie kalnų, išblizgintom siaurom gatvelėm su baltais nameliukais ir ta skrybėlėtų senjorų pora, oriai sėdinti kavinės terasoje – vaizdas, širdį pakutenantis iki graudulingo gerumo, išliko ilgam.

Panašius, išdidžiai orius senjorus teko matyti ir triukšmingoje Italijoje, ir turtingoje Austrijoje, ir snieguotoje Norvegijoje. Sunkiai dirbę ir sulaukę garbaus amžiaus, senjorai noriai įžengia į šį gyvenimo tarpsnį, nes tik jame gali atsipalaiduoti, pailsėti, pakeliauti, jie gali laiką skirti TIK SAU. O ir valstybė nepamiršta savo žmonių, kurių sunkaus darbo dėka buvo pasiektas esamas šalies pragyvenimo lygis – atsidėkodama jiems, užtikrina sočią bei laimingą senatvę. Deramai ir pagarbiai.

Nieko nebestebina plačiai besišypsantys aštuoniasdešimčiai žilaplaukiai, važinėjantys automobiliais, kalbantys mobiliaisiais, naršantys internete. Išsivysčiusiose valstybėse tai yra įprasti akiai vaizdai. Viename Italijos viešbutyje teko susidurti su amerikiečių senjorų grupe, kurie keliavo pėsčiomis, su kuprinėmis. Aišku, jėgos – nebe jaunystės, maršrutas parinktas pagal jų norus ir galimybes, tačiau reikėjo pamatyti, kokie jie buvo laimingi, sukritę viešbučio vestibiulyje ant minkštasuolio, pavargę, bet linksmai klegėdami, vis pasišaipydami iš savęs, atseit, jie tokie jauni, o jiems liepiama sėdėti ir ilsėtis. O kaip noriai jie kitą rytą vėl veržėsi į kelionę!

Kai po pasaulį paklajoji, pamatai įvairių žmonių, bet artimiausi ir geriausiai pažįstami tie, kurie šalia, su kuriais bendrauji, su kuriais susiduri kiekviename gyvenimo žingsnyje.

Iš tiesų – kas yra senjoras Lietuvoje?

Aš – miestietė, gimusi ir augusi tarp mūro ir asfalto, tačiau kaimą mačiau ne tik nuotraukose. Iš prisiminimų stalčiaus galiu iškelti senelių vienkiemį, kuriame prabėgdavo visos vaikystės vasaros. Žmonės ten daug ir sunkiai dirbo. Nuo tamsos lig tamsos. Tuometinis kolūkis Lietuvos pakraštyje technikos ypatingai neturėjo, atlyginimas dažniausiai apsiribodavo maišais grūdų ar miltų, kažkokį pinigėlį močiutė sugebėdavo susikurpti iš gaunamo pieno ar daržovių. Dar prisimenu kaip su tėvais, dėdėm ir tetom važiuodavom kasti durpių žiemai. Vieni kasdavo ir pildavo į specialią formą, kitiems tekdavo minti. Žinoma, kaip apsieis be mano pagalbos – išsitapnodavau iki ausų… Močiutė, senelio padedama, kirpdavo avis, tai aš bliaudavau kartu su avyte, matydama jos ašarotas akis. Paskui mama verpdavo tą iškarštą vilną, megzdavo šiltas kojines, megztinius. Mus maitino ir rengė nuosavas ūkis – karvės, kiaulės, avys. Bet tik tai dienai, apie jokius taupymo procesus senatvei tada niekas nedrįsdavo nei pasvajoti.

Su laiku jaunimas iš to kaimo išsilakstė į miestus ir šiandien, praėjus vos ne pusšimčiui metų, situacija menkai tepasikeitusi. Valdžios ir Dievo užmiršti žmonės atokiuose vienkiemiuose murkdosi savo gyvenimuose kaip kas išmano, kaip kas sugeba. Menkas pensijas gaunantys, ligų surakinti, artimųjų neturintys arba retai lankomi dėl menkai pravažiuojamų kelių. Kai liga visai atima jėgas, vaikai, jei padoriai užauginti, susirenka senolius pas save, į miestą, suklypusias trobas palikdami likimo valiai. Graudu matyti susmegusį, stogo šlaitu žemę remiantį namelį, kuriame išties ne viena karta užaugo, žmonės gyveno ir mylėjo, krykštavo vaikai.

Kai tetai papasakojau apie matytas senjores, kurios, gražiai apsirėdę, susitinka kavinėje ir dar tirolietiškas dainas uždainuoja, tai toji tik rankom lyg sparnais suplasnojo. Taip, ištisiniu skauduliu pavirtusiam, su ramentais vos ne vos judančiam žmogui toks pasakojimas nuskambėjo kaip patyčios.

Širdį spaudžia matant, kad gyvenimo kelias, daugiau ar mažiau visiems vienodai prasidėjęs, labai jau nevienodai vinguriuoja nuo kalno…

Bet tai tik mano nuomonė.

Danutė