Žymų Archyvai: vaistai

SVEIKA GYVENSENA

sveika-gyvensenaKol esame jauni, darome viską, kad sugadintume sveikatą, o vėliau pasiruošę atiduoti viską, kad ją susigrąžintume. Manau, kad šis posakis tinka ir senjorams. Kaip gi reikėtų sveikai gyventi? Atrodo, reikia tiek nedaug: kad būtų pilnavertis ir SAU tinkamas maistas, geras virškinimas ir normalus atliekų šalinimas, o taip pat tyras oras, kuriuo kvėpuojame, neužteršta aplinka, švarios mintys, nevarginantis mankštinimasis, pilnavertis poilsis ir miegas, gera nuotaika.

Švytintis veidas ir nepražilę plaukai – tai įrodymas, kad žmogus sveikai gyvena. Man ypač patiko dirbančio JAV chirurgo japono Chiromi Šinja mintys apie sveiką gyvenseną. Jis 45 metų laikotarpyje prieš pradėdamas gydyti ligonius, jų prašydavo užpildyti anketas apie jų gyvenimo būdą ir mitybą. Šių tyrimų išvada – daugelio ligų priežastis sąlygoja prasta skrandžio ir žarnyno veikla. Taigi, mūsų sveikata priklauso nuo to, kaip mes gyvename ir ką, ir kaip valgome. Žinoma, neturi būti jokių vidurių užkietėjimų, viduriavimų arba dujų kaupimosi virškinamajame trakte.

Svarbiausiu mitybos proceso elementu gydytojas Ch. Šinja įvardija kramtymą. Jo nuomone, kiekvieną maisto kąsnį reikia kramtyti:  ligoniams 70 kartų, o sveikiems žmonėms – 30-50 kartų. Sveikata gerės, jeigu maistas bus gerai sukramtytas, sumaišytas su seilėmis ir jau suvirškintas burnoje. Košes taip pat būtina kramtyti tiek pat kartų. Blogai sukramtytas maistas rūgsta skrandyje, ir susidaro daug toksinų, o tai jau yra ligų priežastis.

Sveikas maistas, pagal gydytoją Ch. Šinja, yra toks maistas, kuriame gausu enzimų (fermentų), o nesveikas – maistas, kuriame mažai arba visiškai nėra enzimų. Kuo vaisiai ir daržovės šviežesni ir užauginti derlingesnėse dirvose, tuo daugiau juose yra enzimų. Enzimai žūsta kaitinant maistą virš 48 °C. Štai dėl mikroelementų ir enzimų gausios želmenų sultys taip teigiamai veikia žmogaus organizmą.

Bet kokie vaistai, alkoholis ir rūkalai – didžiausi nuodai. Reikėtų nevartoti pasenusio ir susioksidavusio maisto.

Gydytojas Ch. Šinja rekomenduoja gerti tik švarų, be chemikalų vandenį 1 val. prieš kiekvieną valgį. Jokiu būdu negerti valgio metu ir pavalgius, nes prasiskies skrandžio sultys, ir pablogės virškinimas.

Gydytojas Ch. Šinja, išanalizavęs ir palyginęs žmonių, žoliaėdžių ir plėšrūnų gyvūnų dantis, jų kiekį ir kokybę, rekomenduoja, kad mūsų mityba būtų sudaryta iš 15% gyvulinio ir 85% augalinio maisto.

Gydytojas Ch. Šinja kategoriškai draudžia visiems savo ligoniams ir sveikiems žmonėms gerti tiek juodą, tiek žalią arbatą ir valgyti bet kokius pieno produktus, ypač jogurtus ir bet kokį margariną. Jis teigia ir turi įrodymų, kad pieno produktai skatina osteoporozę, alergiją, diabetą, leukomiją ir kitas ligas. Mat, piene esantys oksidavęsi riebalai didina žalingų bakterijų kiekį skrandyje ir kenkia mikroflorai, o žarnyne formuojasi laisvieji radikalai ir toksinai – o tai ir yra ligų priežastis. Ch. Šinja atkreipė dėmesį, kad sergantieji onkologinėmis ligomis dažniausiai maitinosi gyvuliniu maistu, t.y. mėsos ir pieno produktais. Buvo atvejų, kai jis pakeisdavo šių ligonių mitybą (jiems sutinkant), ir be operacijos augliai sunykdavo. Žinoma, jeigu auglys didelis – atlikdavo operaciją. Ch. Šinja didžiuojasi, kad per jo 45 metų gydymo laikotarpį jam neteko išrašyti nė vieno mirties liudijimo. Tai dar kartą įrodo, kaip svarbu tinkamai maitintis ir sveikai gyventi.

1996 m. Japonijos sveikatos apsaugos, darbo ir socrūpybos Ministerija atsisakė termino „senatvės ligos“ (širdies, kepenų, kraujotakos, diabeto ir t.t.) ir jį pakeitė terminu „gyvenimo būdo ligos“. Ir mūsų šalies žmonės turėtų suvokti, kad ligų priežastis yra ne amžius, o gyvenimo būdas. Pakol kas mūsų Sveikatos apsaugos Ministeriją reikėtų vadinti Ligų Ministerija.


HUMORAS PADEDA GYVENTI SU NEGALIA

Ar  gali PL sergantis  žmogus  gyventi  pilnavertį  gyvenimą ir dargi jaustis laimingu?  Mano rankose EPDA leidžiamo žurnalo Nr. 9, kuriame radau žurnalistės pokalbį su keturiasdešimties metų amžiaus anglu Tom Isaacs, kuris susirgo Parkinsono liga pačioje jaunystėje, būdamas 27. Tomo trylikos metų gyvenimo su Parkinsonu patirtis – akivaizdus įrodymas, kad mūsų gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo medikamentinio gydymo, bet ir požiūrio  arba  santykio  su liga. Pažvelkite į Tomą nuotraukoje – linksmas, savimi pasitikintis, su nugalėtojo šypsena veide žmogus, 2008m., pažymint Pasaulinę PL  dieną, per 12 dienų nuėjęs 130 mylių nuo Leeds iki Liverpool ir surinkęs 350 000 svarų Parkinsono ligos tyrimams.

Tomas – vienas iš THE CURE PARKINSON‘S (PARKINSONO  LIGOS IŠGYDYMAS) fondo įkūrėjų,  EPDA ( EUROPOS PARKINSONO LIGOS ASOCIACIJOS) tarybos narys, knygos „SHAKE WELL BEFORE USE“ (PRIEŠ VARTOJIMĄ PAKRATYKITE) autorius.

Stiprių žmonių pavyzdys stiprina ir moko. Tikiuosi, kad Tomo atsakymai į žurnalistės  klausimus bus  mums pastiprinimas, patvirtinantis, kad veikla, tikslas, optimizmas – žalia šviesa kelyje į išgydymo viltį.

Kaip progresavo liga per 13 gyvenimo su Parkinsonu metų?

Pamažu. Pradžioje Parkinsonas neturėjo didesnio poveikio mano fizinei būsenai – tai buvo  daugiau psichologinė problema. Dabar aš jau susitaikiau su liga ir nors fiziškai jaučiuosi silpnesnis, optimistiškai žiūriu į ateitį. Dažnai negaliu pajudėti arba kankina stiprus tremoras,  bet būna dienų, kai jaučiuosi gerai. Viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio į ligą ir gyvenimą su ja.

Kaip skiriasi tavo gyvenimas  kai tau buvo 20 ar 30  metų ir dabar kai esi 40?

Dabar, nors ir sirgdamas PL, gyvenu pilnavertį gyvenimą. Kai man diagnozavo PL, aš stengiausi gyventi „normalų“ gyvenimą, bet nesuvokiau, kaip tą daryti. Dabar aš susitaikiau su liga ir prisitaikiau  prie jos.

Kiek vaistų vartoji kasdien?

Šešias gydytojo paskirtas tabletes. Kartu su papildais susidaro 30 tablečių kasdien. Aš linkęs  išbandyti naujus vitaminus ir papildus.

Ką manai apie PL išgydymo galimybes?

Esu optimistas. Šiuo metu atliekama daug tyrimų. Mano manymu trijų ar ketverių metų laikotarpyje turėtų įvykti didelių pokyčių.

Kaip padeda tokios asociacijos kaip EPDA?

Jos padeda sutelkti pasaulio mokslo pajėgas ir nukreipti į pacientą bei stiprinti pacientų, mokslininkų ir medikų vienybę.

Kokie dar veiksniai priartintų PL išgydymo galimybę?

Reikia didesnio mokslinio ir tiriamojo darbo finansavimo.

Tu turi aštrų jumoro jausmą…

Humoras padeda gyventi su Parkinsonu. Kai žmonės mato mane drebantį, suprantama, kad jie žiūri į mane su užuojauta. Jeigu būsi išdidus, jausiesi labai blogai, tačiau humoras paverčia gailestį į pagarbą – už parkinsono simptomų žmonės pamato slypintį mano tikrąjį aš.

Rasma  Zlatkuvienė

MARIJA

Prieš keletą metų senąjame Vilijampolės turguje pamačiau mažą senučiukę, drebančiose rankose laikančią kažkokį baisiai nešvarų, bet kokią spalvą praradusį daiktą. Tiesiog pagailo man jos ir sumokėjau prašomus penkis litus, o namie įvairiomis valymo priemonėmis ir šepečiais padirbėjusi, atradau senovišką, melchioro siūlais nuostabiais raštais išpintą vazelę, kurią pritaikiau saldainiams dėti.

Kartą į svečius užėjusi kaimynė atkreipė dėmesį į tą tikrai menišką kūrinėlį. Kai papasakojau vazelės atsiradimo mano namuose istoriją, ji netikėtai prisipažino gerai žinojusi mano matytą senutę. Išviriau arbatos, dėl jaukumo uždegiau žvakę ir išgirdau netikėtai graudų ir pamokantį pasakojimą.

Pasirodo, kaimynė su Marija buvo tolimos giminaitės. Jaunystėje buvusi neeiline gražuole, Marija beprotiškai įsimylėjo vieną princą, degančiom akim ir daug žadantį. Daug kas atkalbinėjo ją nuo draugystės su tokiu plevėsa, bet Marijos meilė buvo akla, susuko jis jai galvą visiškai. Todėl jau niekas nebesistebėjo, kai pavasarį jie iškėlė vestuves ir apsigyveno jo tėvų namuose. Nors buvo pirmasis pokario dešimtmetis, laikmetis nelengvas, Marijos namuose nieko netrūko. Apsukrusis jos vyrelis aprūpindavo ją ir dvi pamečiui gimusias dukras. Įvairių, tuomet deficitinių produktų netrūko ne tik šventiniam stalui, bet ir kasdienai, nuo rūbų gausybės ir įvairių daiktų spintos lūždavo. Gal todėl, įsisukusi į šeimyninio gyvenimo kasdienybę, atidavusi visą save dukrelėms, Marija tarsi nepastebėjo, kad jos vyras vis dažniau nenakvodavo su šeima, kad vis dažniau jai vienai tekdavo kuopti alkoholikų uošvių ir jų svečių prišnerkštą namą. O ir pats princas dažnai pareidavo su kvapeliu, rūbais, persismelkusiais moteriškais kvepalais.

Kai vieną vėlyvą rudenį paauglė vyresnioji susirgo plaučių uždegimu, Marija ją leisgyvę išvežė į ligoninę, visą naktį praklūpojo ties lova, melsdama sveikatos jai ir visai šeimai. Tik paryčiais, kai mergaitei karštis atlėgo, tekinom parbėgo namo, nes mažylė palikta viena. O ten laukė tragedija. Per naktį lėbavę uošviai jau buvo sumigę, o visame name tvyrojo aštrus smalkių kvapas. Marija rado savo mažylę ramiai miegančią lovelėje. Amžinu miegu. Iš visų, tą naktį namuose buvusių, gyvas išliko tik uošvis, bet ir tas jau niekada iš patalo nebesikėlė – smalkės paveikė jo smegenis.

Po dukrelės laidotuvių Marija sąžiningai prižiūrėjo vyro tėvą iki pat mirties, bet jam tos priežiūros kaip ir nereikėjo, vis pirštu rodydavo sau į gerklę ir be garso, vien lūpas krutindamas, kažką vapėjo. Vyresnioji dukra po ligos labai sunkiai kabinosi į gyvenimą, įvairiausių komplikacijų vis atsirasdavo, daug laiko praleisdavo ligoninėse, be vaistų jau nebegalėjo gyventi. Mariją po visų nelaimių tarsi kažkas pakeitė, nei ji juokėsi, nei verkė, neturėjo ji draugių, nebendravo su giminėmis. Todėl ne visi net ir sužinojo, kada ji palaidojo savo vyresnėlę, kuri, užspringusi oro gurkšniu, daugiau nebeatsigavo. Retai ji išeidavo iš namų, bet kažkas matydavo einančią – tiesią, juodai nuo galvos iki kojų apsirengusią, žvilgsnis bereikšmis, į tolumą įsmeigtas. Jos vyrą giminaičiai keletą metų vis dar sutikdavo kokioj prirūkytoj kavinėj tai vienos, tai kitos jaunos merginos glėbyje. Turtingas juk buvo, biznierius. Plačiau apie Mariją giminė sužinojo, kai mirė jos pasakų princas, užgėręs kažkokio surogato, o netrukus po jo laidotuvių į Marijos namus, kelių draugelių lydima, atvyko jauna gražuolė ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji esanti tikra ir vienintelė jos vyro duktė ir kad namas testamentu priklausantis tik jai. O Marija daugiau niekada čia nebepageidaujama.

…seniai su kaimyne išgėrėm ataušusią arbatą ir žvakė vos vos ruseno. Sėdėjom abi pritilę, bijojau pajudėti, taip sunkiai širdį prislėgė tas pasakojimas, bet rūpėjo dar pabaigą sužinoti…

O pabaiga tai ir visai niūri. Apie dešimt metų Marija pragyveno užmiesty, suklypusioj medinėj lūšnoj, neturėdama elementariausių patogumų, versdamasi įvairiausiais atsitiktiniais darbeliais – kam daržus paravėdavo, kam vaikus pasaugodavo, retkarčiais atvažiuodavo į miestą, kad turguje parduotų kokį niekniekį, dar nuo tų gerųjų laikų užsilikusį. Mano kaimynė atsitiktinai ją susitikusi ir, sužinojusi apie taip liūdnai pakrypusį jos gyvenimą, pasisiūliusi padėti, bet Marija išdidžiai nuo visko atsisakiusi. Pasiligojusią, visiškai išsekusią Mariją surado ir išvežė į senelių prieglaudą. Nieko nevalgė ir negėrė Marija valdiškuose namuose, tik gulėjo užsimerkusi ir rankas ant krūtinės sunėrusi.

Vieną rytą ji išėjo prie savo mergaičių. Visam laikui…

Tokia mano saldaininės išlikimo istorija.

Danutė