Žymų Archyvai: vaikystė

Užburtas gyvybės ratas

Laiškas ir nuotraukos iš mūsų skaitytojos Onutės:

„Kaip žmogus keliauja savo laiką per vaikystę, jaunystę, senatvę, taip ir gamta bei kiekviena gyvybės forma kiekvienais metais iš naujo kartoja užburtą gyvenimo ciklą. Prie mano namo auga klevas, jam jau 60 metų. Pavasarį sužaliuoja, rudenį pakeičia lapų spalvą. Neužilgo vėjas nudrasko lapus, apnuogina šakas ir paruošia naujo pavasario laukimui.

Kieme taip pat auga liepa. Tėvelis sako, kad dar jam mažam būnant ir kartu su tėvais dvare gyvenant, liepa tokia jau buvus. Todėl, manom, kad šiam medžiui virš 200 metų. Nors mano tėveliui pačiam jau 100-as, bet viską atsimena kuo puikiausiai. Pavyzdžiui, prisimena dar, kai jam buvo tik 5 metai ir ganė ūkininko žąsis. Įkeliu keletą nuotraukų, jei bus įdomu, parašysite.

Onutė“

gyvybes-ratas_2

gyvybes-ratas
Toliau skaityti Užburtas gyvybės ratas

GYVENIMAS MANO TARSI STEBUKLAS

Stebuklu mums atrodo visa tai, ko mes tuo momentu nesuprantame ir negalime paaiškinti. Anksčiau atrodęs stebuklas dažnai subliūkšta kaip muilo burbulas, kai surandame įvykio priežastį. Pirmasis stebuklas, kurį pamenu, buvo mano vyresnės sesutės laidotuvės kaimo kapinaitėse, kai aš, trijų metukų mergytė, sėdėdama šalia karsto vežime, net nesušlapusi kojų, atsidūriau kitame Verknės upės krante. Pasirodo, ten irgi gyvena žmonės, auga medžiai – prasiplėtė mano akiratis. Vėliau aš dažnai, gulėdama žolėje ir klausydamasi nuostabaus varlių ir laumžirgių koncerto, vis žiūrėjau į mėlyną dangų, į nuostabius debesėlius ir laukiau stebuklo – ant debesėlio atplaukiančios sesutės, kuri iškeliavo pas Dievulį.Žvelgdama į horizontą, mačiau, kad lyg ir visai netoli dangus susijungia su žeme, ne kartą bandžiau surasti tą vietą, bet einant pirmyn dangus vis tolo ir tolo nuo manęs, taip ir neatskleisdamas savo paslapties.

Gyvybė ir mirtis – tai buvo didžiausi mano vaikystės stebuklai. Praėjus metams po sesutės netekties „gandras atnešė“ man naują sesutę, o dar po poros savaičių – tėvelio žūtis. Ir vėl žvalgausi aš į dangų, laukdama stebuklo – gal sugrįš tėvelis kartu su atbundančia gamta. Plukdo Verknė savo vandenis į Nemuną, apsiplunksniuoja išsiritę paukšteliai, pražysta ir nuvysta gėlės, javų varpose subręsta grūdai, o aš vis tebelaukiu stebuklo… Bėga metai, aš stiebiuosi vis aukšytn, bet bažnyčios minioje aplink save matau tik grindis ir žmonių kojas. Oi,kaip norisi greičiau užaugti, todėl aš maldauju Dievulio, kad tapčiau tokia aukšta, , jog mano galva būtų iškilusi virš visų galvų ir aš į visus žvelgčiau iš viršaus. Šį kartą buvau išgirsta, stebuklas įvyko – aš aukštaūgė. Dar pora nereikšmingų vaikiškų prašymų realizavosi, bet kartais pagalvoju, juk aš galėjau paprašyti ko nors vertingesnio, o aš pasielgiau kaip toji senė iš pasakos apie auksinę žuvelę.

Toliau skaityti GYVENIMAS MANO TARSI STEBUKLAS

Mano vasara

Primename, kad iki konkurso „Vasarą pasitinkant“ pabaigos liko tik viena savaitė. Na, o palydėdami paskutinę pavasario dieną pasidžiaukime Patricijos rašinėliu!

Visi tikisi kažko neįprasto būtent iš šios ateinančios vasaros, jos laukia. Ir kiekvienam ji vis kitokia.

Man vasara visų pirma yra šviesa. Paaiškinsiu, kodėl: kitu metų laiku atsikėlus 4-tą valandą ryto už lango boluoja tamsa – juoda ir bauginanti. Lenkiuosi šviesos valdovui.

Dar ji yra žalia spalva. Geri tą žalumą į save ir ištirpsti vasaros paslaptyje. Kiek žavesio telpa vasaros debesyse – kitu metų laiku jie nebūna tokie stebuklingi.

Už lango girdėti įvairiausi paukščių balsai. Kiekvieną rytą mane pasitinka neįmantri giesmė: išsiaiškinu, kad tai zylės balselis. Sako, lakštingala nurungia visus. Antra vieta atitenka volungei. Būtent apie ją ir noriu pakalbėti: ji peri mūsų sodybos jovare ir džiugina aukštų natų melodija – tikrai verta pasiklausyti. Na, o gegutė skaičiuoja mano metus, kukuoja, kiek dar gerų darbų turiu nuveikti, ar kiek vaikų svetimuose lizduose palikti. Kas ten žino, ką ji kalba: viskas užkoduota vasaros paslaptyje.

Pastebėjau, kad apie liepos vidurį paukščių balsai pradingsta, bet ima klegėti anūkai. Žodžiu, vasara tęsiasi. Štai neseniai dvejų metukų Elzė išsimušė priekinį dantuką (niekas nežino, kaip tai atsitiko), bet lūpa liko sveika – tai dabar be jo vasariškai šypsosi.

Dar papasakosiu nuotykį iš vaikystės vasaros. Maudėmės upėj: nuo kranto vis šokdavom į gylę prie kitoje upės pusėje augančio krūmo. Staiga iššoka viena perbalusi draugė ir kažką vapa. Mes žiūrim į ją ir nieko nesuprantam. Tik tekšt žemėn iš jos triusikėlių lydeka… Visoms buvo juoko.

Vis galvoju, kodėl ta vasara taip greit pralekia, kaip sapnas. Tikriausia ir šiemet taip bus: niekuo neišsiskirs, nebent anūkai ūgtels, nes vasarom, sakoma, žmogus daugiausia paauga. Turiu aš pirmos grupės negalią, bet nėra kada „bėdavoti“ – tiek užmojų galvoje, reikia suspėti juos įgyvendinti.

Patricija

4