Žymų Archyvai: vadovėlis

SVEIKO GYVENIMO DIENORAŠTIS

sveikas-gyvenimasDraugauki.me autorės Janinos dienoraštį galima drąsiai pavadinti sveikos gyvensenos vadovėliu. Tie, kas domisi netradicine, natūralia medicina Janinos straipsniuose ras – neabejoju – visus atsakymus į dominančius klausimus. Juose pateikti įvairių ligų gydymo metodai, imuniteto stiprinimo būdai bei žmogaus organizmo lavinimo teorinės ir praktinės žinios.

Janina Davidonienė prieš daugiau nei dešimtį metų patyrė rimtus sveikatos sutrikimus, kuriems įveikti nepakako šiuolaikinės medicinos pasiekimų. Vienintele alternatyva tapo natūropatijos mokslas. Būdama chemikė Janina galėjo tiksliai įvertinti gamtos vaistų ir priemonių naudą žmogaus organizmui. Šiandien mokslininkė ne tik sveikos gyvensenos pavyzdys bet ir aktyvi šių idėjų  propaguotoja. Plačiau apie Janiną Davidonienę galite pasiskaityti šiame interviu bei jos pačios prisistatyme mūsų forume.

Pabandysiu suminėti pačius svarbiausius Janinos straipsnius parašytus sveiko gyvenimo tema:

KVĖPAVIMO TERAPIJA

Ilči Li „Smegenų kvėpavimas“ – straipsnis apie unikalią, pietų Korėjos mokslininko sukurtą smegenų tobulinimo metodiką.

Juokitė į sveikatą – apie juoko reikšmę žmogui.

Gydytojas – juokas (1); Gydytojas – juokas (2) – trumpas juoko terapijos kursas.

Raudulingas kvėpavimas – labai veiksminga juoko terpijos alternatyva.

Endogeninis kvėpavimas – Frolovo kvėpavimo treniruoklio pristatymas ir praktinis taikymas.

Toliau skaityti SVEIKO GYVENIMO DIENORAŠTIS

PIRMADIENIO KEISTENYBĖS

Pirmadienis. Ne veltui sunkiausia darbo savaitės diena. Štai ir man būdavo niekaip nesigalvoja, norint pirmadienio rytą ką nors parašyti į mūsų dienoraštį. Visgi savaitgalis mus kažkiek atpalaiduoja. Užsiimame dažniausiai kita veikla nei savaitės bėgyje, ilsimės ir darome tai, kas mums patinka.

Todėl tikriausiai ir turime tokias sunkias pasekmes pirmadienį. Nes vėl reikia grįžti prie rutininių dalykų, anksti keltis, skubėti ir taip toliau.

Žinoma, daugeliui pirmadienio sunkumas susijęs su papročiu savaitgalį paskirti įvairių alkoholinių gėrimų „testavimui“ ir „degustavimui“. Beje, man yra tekę lankytis keliuose degustacijos seansuose – dabar kalbu apie tikrąją degustaciją – kuriuos vedė gėrimų žinovas Dionizas Velička. Tai juose, patikėkite, nieko naujo nesužinojau. Išskyrus, kurios vyno rūšys labiau erotiškos, o kurios mažiau. Matyt, įmonių vakarėliams šie gėrimų žinovai ruošia specialias šou programas, kurios labiau skirtos pramogai, o ne supažindinti žmones su iš ties įdomiais faktais, kaip atpažinti gerą vyną nuo prasto.

Todėl mano žinios apie vyną baigiasi tuo, jog žinau, kad yra beaujolais (pranc. „božolė“) vynas. Tai pirmasis metų vynas, iš kurio sprendžiama, koks gausis vynas pabrandintas ilgesnį laiką. Be to, yra skirtingos pripažintos pasaulyje vynuogių rūšys, iš kurių spaudžiamas vynas. Tokios kaip chardonnay (pranc. „šardonė“) ar malbec (pranc. „malbek“). Galima ragauti paties įvairiausio chardonnay vynuogių vyno, gaminto Pietų Afrikos respublikoje, Čilėje, Ispanijoje ar Prancūzijoje. Jis gali netgi labai skirtis, nors ir pagamintas iš tos pačios rūšies vynuogių.

Na, gerai, gana man čia kalbėt apie tai, ko neišmanau. Kaip bebūtų, pirmadienį mes pamirštame visas degustacijas ar šiaip savo mielai praleistą laisvalaikį. Ir vėl stojam kovon su… Pačiais savimi? Gal reiktų pabandyti sureguliuoti mūsų laiką taip, kad jame nebūtų tokių smarkių duobių, kaip pirmosios savaitės darbo dienos.

Taip, taip. Mums visi gyvenimo mokymo vadovėliai šaukte šaukia: „būkite savimi, darykite tik tai, kas jums patinka, ir tik tada, būsite visiškai laimingi“.

Tikiuosi, mielieji senjorai, Jums nereikia aiškinti, kad laimė labai asmeniškas ir subjektyvus dalykas. Tad, šablonų čia negali būti. Be to, vienos tautos yra pesimistiškesnės, kitos lengviau priima išgyvenimus. Ir nieko čia nepakeisi. Tiesiog paprasčiausias alkoholizmas daugumai sukuria savaitgalio ir darbo savaitės santykio problemą.

Laimės turėtume ieškoti kasdien. Ir tuo pačiu nepamiršti, kad ji labai arti Jūsų. Dažniausiai viskas priklauso nuo staigaus praregėjimo, kurį patiriame po įvairių sukrėtimų. Nelaukime sukrėtimų. Praregėkime. Ir pirmadienis bus pati puikiausia diena.

KNYGOS MANO GYVENIME

Ar reikia skaityti?

Na, nebūtinai knygas, aplamai ar reikia žmogui šiandieną skaityti?

Manau taip! Nes tai visų pirma didina išprusimą ir padeda sklandžiau reikšti savo mintis, be to, lavina protą ir atmintį. Ne veltui kuriasi knygų mėgėjų klubai. Beje, šie metai paskelbti skaitymo metais.

Man knyga nėra vien tik laiko praleidimo forma, nors to laiko velniškai trūksta, beje, kaip ir visiems.

Pamenu, vaikystėje, vos pažinau raides, skaitymo noras buvo gal šimtąkart didesnis, gal dėl to, kad nelabai buvo ką skaityti. Kai, ne vieną giminaitį užauginusi, į mano rankas pateko „Skudurinės Onutės pasaka“, aš ją „suvalgiau“ tą patį vakarą… Dar ilgai, siūdama ir persiūdama iš tėčio marškinių lėlei Onutei sukneles, vis skaitinėdavau tą knygelę. Po to buvo toks šunelis Pifas ir jo nuotykiai, kvailas meškiukas Mikis, dar mažas indėniukas su strėle ir plunksnom, o Kubilinsko pasakas tai ir mintinai mokėjau. Jau lankydama mokyklą ankstyvoje jaunystėje stengiausi perskaityti ne tik būtiną populiariąją literatūrą. Su klasiokais okupuodavom mokyklos biblioteką, keisdavomės knygomis tarpusavyje, dovanodavom įvairiomis progomis. 6-7 dešimtmetis pasižymėjo trūkumais ir nepritekliais visame kame, namuose taip pat nebuvo labai lengva, nes tėvelis vienas dirbo, o mama aukojosi mums, vaikams, bet knygų alkis peršoko viską. Skaitydavau naktį, po antklode pasišviesdama prožektorium, klasėje suolai būdavo atlenkiamomis lentomis, tai per tą lenkimo plyšį pasikišdavau knygą ir pamokos metu skaitydavau, o dar reikėjo viena akimi dėbčioti į vadovėlį, nepamiršti ir mokytojos…

Mokyklos vakarėliuose skaitydavom Širvį, Mačernį, Puškiną, Bloką, su meile šiandien atsimenu Žiulio Verno, Kiplingo, Main Rido, Kuperio, Tveno, Diuma herojus, vėliau atradau Vienuolį, Avyžių, Simonaitytę, Tolstojų, Dreizerį, Žemaitės „Marčią“ skaičiau daugelį kartų ir kaskart vis raudojau, gailėdama vargšės Katrės. Jau paskutinėse mokyklos klasėse su draugėmis godžiai rijome „Erškėčių paukščius“, „Aukštujų Šimonių likimą“, „Džeinę Eir“, o kultinė knyga mano namuose šiandien – „Dievų miškas“.

Knyga turi teikti ne tik skaitymo džiaugsmą, be abejo, svarbu ir apdaras. Leidyklos jau išmoko gražiai įrišti ir išleisti knygas – vien ko vertas didžiausias Lietuvos nuotraukų albumas. Visi knygynai gali didžiuotis gražiai įrištais ir perkamais leidiniais.

Gal skaitymo noras sumažėja tada, kai atsiranda knygų perteklius. Šiandien užėjus į knygyną, nuo knygų gausos svaigsta galva, beje, kaip ir nuo kainų…

Bet mes vis rečiau prisėdam paskaityti, toks pasiutęs gyvenimo tempas, darbas, įvairiausi buities rūpesčiai, daug laiko atimantis internetas…

Viso to sovietmečiu nebuvo, gal todėl labiau ir mylėjome knygas – nes nebuvo daugiau kokių smagesnių užsiėmimų. Kas domėjosi knygomis, tikriausiai prisimins laikus kai dėl lietuviškos enciklopedijos teko iš vakaro eilėn prie knygyno atsistoti…

Skaitymas man visada asocijuojasi su uždaru pasauliu, gali vienas pats susikurti save atskirai, susilieti su herojų gyvenimu, išgyventi jų skausmus ir džiaugsmus, perskaitytos mintys, žodžiai, frazės dar ilgai gali šildyti pasąmonę.

Gal žmogus šiandien neturi savojo uždaro pasaulio, tai ir knygų mažiau bereikia…

Tokia mano nuomonė.

Danutė