Žymų Archyvai: Užgavėnės

Užgavėnių linksmybės

Skubinasi pavasaris ir niekas jam neužkirs kelio prasibrauti į plačias ir neribotas žiemos valdas. Net ir gerai išsilaikiusių ir tvirtų lašininių armija neišturės savo gynybinio bokštelio prieš vieną vienintelį perlįsusį ir kiaurai permatomą kanapinį, kuris atkeliaus su lengvu ir gaiviu pavasario vėjeliu ir lyg niekur nieko perims vėliavą į savo rankas.

Diena, kurią reikia praleisti garsiai, triukšmingai, vaišinantis. Užgavėnių šventės tradicinė prasmė yra vyti lauk visas žiemos dvasias, jas gasdinant įvairių šokių, dainų ir šėlionių gausmu. Oras sklidinas įvairių garsų ir žaidimų nuotaikos taip pat pasitarnauja budinant žemę iš miego ir pranešant jai apie pavasarį.

kauke
Persirengėliai žinomi pačiose įvairiausiose pasaulio kultūrose.

Toliau skaityti Užgavėnių linksmybės

Tyras oras

Smagi ta temeperatūra, besiritinėjanti apie nulį, dangus vis dažniau nuskaidrėja savo žydruma ir šviesių baltų debesų paklotu. Jau ir šaliko, žiūrėk, neapsivynioji, jau ir parduotuvėje striukę prasisegt reikia, nes greitai šilta pasidaro. Nors vis girdėti prognozės, kad šalčiai dar sugrįš, bet vis nebe tokie, kokie buvo. Ateinantį antradienį Užgavėnės praneš apie čia pat, ant slenksčio stoviniuojantį pavasarį. Kaip gi be blyno ir riebaus kasnelio pasitikti (ar, kaip rašė Regina, į arbatą brendžio šlakelį įlieti)? Kitaip ir praleisim pro šoną. Kaip toj Kozlovo pasakoj, kai ežiukas su meškiuku galvojo suvynios rudens dangų kaip drobę ir ateis pavasaris, bet gi jie pamiršo, kad po rudens žiema eilės laukia ir pasipylė tuomet purios snaigės iš viršaus. Taip ir mes turime nei skubint gamtos nei jos prašyt uždelsti, bet atlikti visas savo apeigas privalome, nes kitaip galime užrūstinti laiko tėkmę.

TARP VILNIAUS IR KAUNO

Gerbiamas Gintautai, jūs palietėte temą, kurioje aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje… Trisdešimt dveji metai šitoj sistemoj sukuosi…

Bet norėjau parašyti ne apie tai. Tiesiog man labai patinka šis pirmasis Lietuvos greitkelis… Truputis statistikos niekam nepakenks: šiuo metu Lietuvoje yra jau 18 magistralinių kelių. Pats pirmasis ir ilgiausias iš jų yra kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Kaip tik prieš porą savaičių sukako 38 metai nuo pirmojo ruožo Vilnius – Kaunas atidarymo. Kitas, dvigubai ilgesnis ruožas nuo Kauno iki Klaipėdos buvo atidarytas žymiai vėliau. Visos magistralės ilgis 311,40 km, šalies teritorijoje žymimas ženklu A1, sutampantis su europiniais keliais, todėl ir tvarkomas europietiškai – perklojamos kelio dangos, vis daugiau kilometrų apšviečiama. Beje, prieš dešimtmetį man teko važiuoti per Belgijos teritoriją. Važiavom naktį, kelias driekėsi miškais, šalia nebuvo gyvenviečių, tačiau jau tada žvilgsnį traukė tvarkingos tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų ir nepaprastai ryškus apšvietimas. Na, o reklaminiai stendai pakelėse – įprasti dalykai ir kitose valstybėse. Gal reikėtų žvilgsniu atsirinkti, kas mums priimtina, o kas ne. Mane gal labiau ne tai trikdo, gal būt labiau norėčiau, kad kelyje, sakykim, radijas informuotų apie eismo sąlygų sudėtingumą, apie kamščius, avarijas ir panašiai.

Gal labai stipriai nereaguokim į visokius neigiamus pakelių reiškinius, jei tik pavyktų pagauti ir prilaikyti gerą orą už uodegytės, siūlau visai linksmai pasivažinėti tą 100 km iki Vilniaus ir pažadu, kad tikrai neprailgs, tuo labiau, kad greitis čia, jei netrukdo remonto darbai, leidžiamas nemažas.

Ir taip, išsukam į magistralę, iš abiejų pusių apsėtą žaluma, pravažiuojam Neveronis, kairėje lieka Karčiupis, aptupdytas didžiuliais sodų masyvais ir netrukus prieš akis atsiveria Kauno marių platybės. Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Marių plotas – 63,5 km², giliausioje vietoje – 24,6 m. Kad suformuoti marias, 1959 metų vasarą buvo iškeldintos 45 gyvenvietės, užtvenktas Nemunas. Šį vandens plotą nuo seno pamėgo žvejai, Grabučiškių miškuose savo punktų ieško orientacininkai, nuo magistralės galima įvažiuoti į aikštelę ant marių kranto, kur atvažiuoja vestuvininkų palydos. Bet mums dar anksti ilsėtis, važiuojam toliau, nes jau ranka pasiekiamos Rumšiškės – miestelis, seniūnijos centras, įsikūręs Kauno marių pakrantėje, išgarsėjęs liaudies amatų muziejumi po atviru dangumi, unikalus žiemos iš kiemo varymo švente per Užgavėnes. Iš senųjų Rumšiškių, palaidotų Kauno marių dugne, liko tik bažnyčios fragmentai. Dar Rumšiškėse aplankome poeto Jono Aisčio kūrybos muziejų bei kapą ir vėl išvažiuojam į magistralę. Netrukus posūkis į Kaišiadoris, kurie gali didžiuotis katedra ir kilmingu savo pavadinimu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad miesto vardas kilęs nuo XVI amžiuje čia gyvenusio kilmingo totoriaus, vardu Chaišadaras, ilgainiui gyvenvietė įgavusi Kaišiadorių pavadinimą. Ties Antakalniu, karo metais sudegintu ir vėl atstatytu, kelias lenda po viaduku, kuriuo nuvingiuoja kita atšaka Merkinės link. Į Dzūkiją važiuosim kitą kartą, o dabar užsukim į Žiežmarius. Tai mažas, bet labai jaukus miesteliukas, smagu pamankštinti kojas įdomiai iškraipytom gatvelėm. Šalia senos neogotikinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios, kurios bokštas matosi iš bet kurios miestelio vietos, stovi 1932 metais statytas, nugriautas ir vėl atstatytas paminklas Laisvei. Išalkę galim užsukti į vietinę užeigą skanios kavos. Jei dar nepavargom, Bačkonyse galėsim susirasti Oginskio rūmus, užlipti ant piliakalnio ir vėl į kelią, nes jau iš tolo matomi Elektrėnai ir iki Vilniaus belieka apie 40 kilometrų. Šiame palyginti jauname mieste vasarą verta aplankyti atrakcionų parką. O šaltuoju metų laiku važiuojam į Vievį, kuris išsiplėtęs abipus magistralės, be abejo, žymus savo paukštynu ir kelių muziejumi. Va čia tai vertėtų palikti daugiau dėmesio. Muziejus atvėrė duris minint magistralės 25-ąsias metines. Muziejuje surinkti eksponatai iš kelių istorijos, tiltų ir viadukų maketai, įvairūs įrankiai, kelių mašinos ir agregatai, kelio ženklai, gausybė senų nuotraukų, žemėlapių, knygų, statybinių medžiagų, uolienų, mineralų, tikrai nepasigailėsim užsukę.

Dar pakeliui mums lieka pravažiuoti pramonines Grigiškes, bet tai jau kaip ir Vilniaus priemiestis. Manau, kad visiškai neprailgo mūsų kelionė. Gal vertėjo pabandyti…

Dar pabaigai žiaurios informacijos. Istorijos šaltiniai teigia, kad pirmasis eismo ivykis užfiksuotas 1896 metais Londone. Jo metu buvo partrenkta ir mirtinai sužalota pėsčioji, nors automobilis važiavo apie 10 km/val greičiu. Vienas pirmųjų eismo įvykių Lietuvoje įvyko 1908 metų rudenį Vilniuje. Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko Nr. 617 ir stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą.

Tai tokios tokelės…

Danutė