Besijuokianti vasara

Upės vanduo pro šalį teka labai tyliai. Aš jo dažniausiai negirdžiu. Nebent kai ankstesniais laikais Raketa Nemunu praskriedavo vėžlio greidžiu, tuomet išgirsdavai vandenį teliuškuojantį į krantą mikrobangelėmis. Bet tai ne tekėjimas, o tiesiog vandens garsas. Pats judėjimas, tėkmė, kelias yra negirdimi, neužuodžiami, nematomi ir neliečiami. Šiuo atveju filosofų mėgstama metafora yra smėlis su miriadais kruopelyčių, […]