Žymų Archyvai: Ulrichas

GRAŽIŠKIŲ BAŽNYČIOS VARGONAI

Įspūdinga šventė įvyko šių metų lapkričio 23 d. mūsų Gražiškių bažnyčioje. Čia pirmą kartą buvo atliekama bažnytinė muzika restauruotais vargonais. Juos naujam gyvenimui prikėlė broliai Sakalauskai. Na, o iki šios dienos tekdavo naudotis elektroniniu instrumentu, kuris, žinoma, neprilygsta akustiniam variantui.

Vargonų muzika stebuklinga, mistiška. Ji kupina nepakartojamos estetikos bei filosofijos. Nuostabiausias kūrinys vargonams man būtų Oginskio polonezas „Sugrįžimas į tėvynę“. Atrodo taip ir kyli aukštyn aukštyn kartu su muzika. Tą popietę mūsų bažnyčioje skambėjo Bacho, Hendelio, Naujalio sakralinės muzikos kūriniai. Koncertą vedė Suvalkijos ansamblis.

Galbūt kam nors bus įdomi Gražiškių bažnyčios istorija. Ji pastatyta 1881 m. – vargonai  1883 m. Jų meistras buvo lenkų kilmės Juzefas Šimanskis.  Restauracijos metu specialistai šias datas atrado vienoje iš vargonų triūbų. Instrumentu Gražiškėse pirmiausia grojo kompozitorius Sasnauskas, čia buvo pirmoji jo darbovietė (1883-1885m.).
Šie metai vargonų instrumentui – jubiliejiniai. Prieš 600 metų jie atkeliavo į Lietuvą. 1408 m. Marienburgo dokumentuose rašoma: Vytauto didžiojo žmonai Onai Kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas padovanojo mažus nešiojamus vargonėlius. Manoma, jog tai ir buvo pirmieji vargonai tuometinėje Lietuvos teritorijoje. Gali būti, kad šis neįprastas muzikos instrumentas skambėjo naujai pastatytoje Trakų pilyje.

Vargonai pirmiausia paplito bažnyčiose. Juos dažniausiai statė klajojantys meistrai iš Lenkijos, Karaliaučiaus krašto ir Vokietijos. XVIIIa. vargonystė išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Seniausi vargonai mūsų šalyje stovi Kretingos bažnyčioje: manoma, kad jie čia skamba nuo 1680 m. Patys didžiausi ir gražiausi šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Europos lobiu laikomi Įgulos bažnyčios vargonai Kaune. Nemažai senų vargonų išlikę Žemaitijoje. Vilkaviškio rajone vieni seniausių ir įdomiausių yra Vištyčio, Gražiškių ir Alksninės vargonai. Artimiausiu metu juos įvertins dr. Povilionis – vargonų specialistas.

Kiekvieni vargonai yra nepakartojami ir unikalūs, turintys tik jiems būdingą, išsiskiriantį skambesį.

Patricija

MANO MĖGIAMIAUSIOS KNYGOS

Smagu, kad man parašius apie skaitymą, Danutė tuoj pat išdėstė ir paskelbė savo nuomonę. O aš tęsiu šią temą, pristatydamas savo mėgiamiausias knygas.

Būsiu labai banalus, jeigu pradėsiu nuo Antuano de Sent-Egziuperi (Antoine, de Saint Exupéry) knygos „Mažasis princas“. Bet juk ir pati knyga galėtume sakyti yra banali. Ar mes ko nors nežinome, ar nesuprantame, kaip du kart du, apie tai, ką rašo šis prancūzų rašytojas nuostabioje savo knygoje? Ten juk labai viskas aišku. Bet kiekvieną kartą iš naujo skaitant, poveikis tas pat. Sitprus, taiklus ir nuginkluojantis. Patinka man ši knyga.

Kita knyga, kuri yra man ne mažiau svarbi, nors visiškai priešinga Princui, tai Roberto Muzilio (Robert Musil) „Žmogus be savybių“. Neįtikėtinai tiesi ir atvira knyga apie žmonių santykius, žmogaus vietą pasaulyje, jo mastymą ir išgyvenimus. Su kiekvienu nauju puslapiu patirdavau tikrą šoką, kaip šis austrų kilmės rašytojas taikliai nusako, ką savo primityvia logika jau ne kartą buvau pastebėjęs pats. Skaitant lydėjo kažkoks keistas deja-vu.

Muzilio romano pagrindinis herojus Ulrichas nuolat ieško būdu, kaip galėtų prarasti absoliučiais visas žmogiškąsias savybes ir būti tiesiog elementariai egzistuojančia būtybe. Šį keistą ieškojimą išprovokuoja paini žmonių santykių raizgalynė supanti Ulrichą, ir verčianti atsiriboti, neigti, trauktis į šalį, keistis. Keistis į nieką. Susidaro toks jausmas, kad šie žmonės ir yra tokie, kokiu nori tapti Ulrichas. Praradę savo vertybes, tarnaujantys visiems be išimties savo egoisitiniams polinkiams. Tačiau Ulrichas tarsi paskutinis tikrasis Žmogus, kuris niekaip negali nusikratyti savo prigimties. Ir yra priverstas kankintis viso romano metu. Mosbrugeris yra šaltakraujis žudikas, kuris ypač domina Ulrichą, kaip pavyzdinis savo ir tik savo instinktų tenkinimo reiškinys. Ar nepanašu į mūsų kasdienybę, politines bei verslininkų kovas?

Tiesa, ši knyga nėra lengva ir skaitosi gana sunkiai, nes pilna rimtų filosofinių ir socialinių įžvalgų. Tačiau tai verta įveikti, palyginus su tuo, ką ji duoda. Pagal mane tai pats tiksliausias šių laikų piešinys, kokį tik esu skaitęs.

Rašydamas šį rašinuką, ėmiau galvoti, kad žmogui tikriausiai patinka, tos knygos, kurios atspindi jo paties pasaulėžiūrą. Nes vėlgi, man pavyzdžiui taip pat labai patinka Franco Kafkos romanai. Nes skaitydamas regiu tai, ką matau ir pats savo akimis. Tačiau rašytojai sugeba tai atskleisti žymiai sodresnėmis spalvomis, dar labiau paryškindami problemas ir parodydami jas iš visų pusių. Kafkos herojai absoliučiai pasiklydę erdvėje ir laike. Jie kaip Sizifas be perstojo ridena akmenį į kalną, o šis nuolat rieda į apačią. Herojai pasiklydę tarp biurokratijos, tarp keistų interesų, tarp žmonių hierarchijos, tarp svarbių ir svarbesnių.

„Pilis“, „Procesas“ pagrindiniai Kafkos šedevrai, kurie man panašūs į veidrodžius, atspindinčius mūsų tikrovę. Tarsi, norėtųsi, kad taip nebūtų, kad pasaulis būtų geresnis, bet kartu džiugu, kad turime tokias knygas.