Categories
Aušros dienoraštis Esė Kinas

Kasdienybės pilnatvė ir tuštuma

Kasdieniai ritualai. Atsikelti, apsirengti, išsivalyti dantis, nusiprausti, papusryčiauti, tęsti, tęsti, baigti dieną. Vėl keltis, vėl tęsti, vėl baigti. Kad ir koks bebūtų gyvenimo būdas, jis tampa kasdienybe. Keliautojo po pasaulį kasdienybė – tie patys burtažodžiai sutinkant nepažįstamus žmones, tas pats pasitenkinimas išvydus kažką naujo, kasdienis nepasotinamas troškimas ištrūkti iš kasdienybės. Deja, nors ir bandome iš jos ištrūkti, tik dar labiau į ją įsiveliame, o save nubaudžiame suvokimu, kad tai tėra beprasmiškas to paties kartojimas.

Kobas Abė Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis... Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas - dar ne visas gyvenimas
Kobas Abė „Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis… Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas – dar ne visas gyvenimas“

Pilką, tiesiogine to žodžio prasme, monotoniją matome ir vengrų režisieriaus, Belo Tarr, filme „Turino arklys“. Tai istorija apie arklio, kurį pamačius, atsiskleidė vokiečių filosofo Frydricho Nyčės beprotybė, likimą. Pilka (netgi juoda!) kasdienybė yra viskas, ką matome šiame filme. Iš esmės, tai beveik sutampa su daugelio gyvenimu. „Turino arklyje“ pagrindinį vaidmenį atlieka du žmonės. Žmonės, gyvenantys vėjyje, vandens iš šulinio nešime, daržinės durų uždaryme, virtų bulvių su druska valgyme, arklio kinkyme ir kažko laukime. Tiesa, dvi su puse valandos stebėdami tokį gyvenimą, įžvelgiame, koks jis absurdiškas, beprasmiškas ir tuščias. Beveik jaučiamės laimingi, kad mūsų gyvenimas ne toks! Bet iš tiesų, mūsų gyvenimas savo absurdiškumu ir tuštumu dažnai identiškas šio filmo gyvenimui. Žinoma, mūsiškis apvilktas naujais blizgančiais drabužiais, malonumais, naujomis patirtimis, kurios esą užpildo tuštumą. Viskas tam, kad užmaskuotų skurdžią monotoniją.

O dabar, kovo pradžioje, mūsų pasaulį pradeda gaivinti spalvos. Rodos, dingo tas juodai baltas kartojimasis. Galime išeiti pasivaikščioti nutirpusiais takeliais, saulei šildant veidą, vis garsiau čiulbant paukščiams. Pavasariui suteikiama didelė galia – žmogaus sielos gaivinimas iš stagnacijos. Ir iš tiesų, daugelis stengiasi tą mistišką jėgą išnaudoti, pasiryžta kam nors, keičiasi, stengiasi būti geresniais. Bet štai, pabundi šviesų kovo rytą, eini valytis dantų, pusryčiauti, važiuoji į darbą/mokyklą, darai tą patį, ką ir prieš mėnesį, tęsi, tęsi, tęsi, pribaigi dieną. Ir vėl. O rodės, kad kasdienybę taip puikiai pakeitė spalvotas pavasario gaivalingumas.

Tenka susitaikyti – kasdienių ritualų, kasdienių minčių ir amžino kartojimosi neišvengsime. Tai tarsi storas ledas, kuris pakilus temperatūrai truputį atitirpsta, bet tik trumpam ribiniam akimirksniui. Taigi ar verta bėgti nuo tos užvaldančios monotonijos tuštumos? Ar tie mūsų kasdieniai įpročiai nėra gražūs? Argi žmogaus gyvenimas ir nėra tuo ypatingas, kad jame egzistuoja kasdienybė, kad ribiniais laikotarpiais savo švytėjimu mūsų dvasią kelia aukštosios akimirkos? Galbūt didžiausias gyvenimo menas yra pripažinti kasdienybę ir ją mylėti, dažyti ją spalvotais pieštukais – nenuilstamai.

Categories
Esė Nerintos dienoraštis

Stiprybė

PusryčiaiDirbi, judi – esi reikalingas. Būdamas pensininku pajunti tuštumą ir vienatvę. Kaip gerai, kad iš patirties žinai kas toliau. Tai paprasta ir aišku: buvai stiprus, dabar būk dar stipresnis… Tik kaip būt stipresniam? – mokslas nutyli.

Categories
Kultūra Patricijos dienoraštis

VIZIJA IR TIKROVĖ

Aš dažnai prisimenu senokai perskaitytą tokią istoriją. Ilgai galvojau apie ją, todėl noriu ja pasidalinti su draugais.

O buvo taip: XI amžiuje gyveno labai pamaldus vyskupas. Jis daug ir karštai meldėsi. Jam dažnai regėjosi vizijos. Dvasiškis matė, kaip po dangų ir žemę ropoja metaliniai vabalai, kaip didelės žmonių minios žudo viena kitą su keistais įrankiais, matė popiežius vieną po kito. Pavyzdžiui mirusį popiežių Paulių 2-ąjį  aukštybės pavadino, „saulės pateptuoju.“ Po dabartinio popiežiaus Benedikto XVI jam rodėsi dar vienas šventasis tėvas, o paskui tuštuma. Tada jis nuvyko pas tuometinį popiežių ir papasakojo savo vizijas. Pontifikas jam liepė viską kruopščiai užsirašyti. Viskas buvo užrašyta ir atsidūrė Vatikano archyvuose. Ten užmaršties dulkėse gulėjo 400 metų. Po to vienuolis tvarkė požemiuose archyvą ir surado šias aprašytas vizijas ir jas pagarsino. Žinant, kad regėjimai vyko 1000-aisiais metais, tai buvo pranašystė į ateitį.

Juk ir dabar būna nepaaiškinamų dalykų. Vieni juos pastebi, kiti visai neatkreipia dėmesio. Aš galvoju ne visiems duota matyti, o tuo labiau suprasti. Jei mes viską žinotume, tai gal ir šio pasaulio nebūtų – toks mano apmąstymas.

Patricija