Categories
Danutės dienoraštis Namai, buitis

SUSITAIKYTI SU SAVIMI

Kai man į rankas pateko knygutė apie Feng Shui, pagalvojau kokie tai niekai, argi gali taip būti? Teko skaityti dar daug kartų, kad suprasčiau prasmę ir esmę. Žinoma, nepavirtau didžiąja freken Bok ir nepuoliau viso buto pertvarkyti pagal rytietiškus patarimus, bet kai kuriuos baldus pastumdžiau, o artimiausiu metu ruošiuosi daryti didžiąją metų reviziją drabužių spintose.

Feng Shui – tai senovės kinų liaudies menas daiktus namuose sudėlioti taip, kad jie su žmonėmis turėtų kuo tampresnį ryšį ir pagerintų mūsų gyvenimo sėkmę bei prasmę. Sveiko gyvenimo pagrindas yra mūsų sugebėjimas susigyventi pačiam su savimi ir mus supančia erdve. Tik suderinus šiuos du dalykus, galima pasiekti vidinės ramybės, lengviau spręsti visas problemas.

Jei namus pertvarkyti pagal Feng Shui, tai labiausiai pertvarka paliestų miegamąjį. Gal todėl, kad jame mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo. Norėdami pakankamai pamiegoti ir gerai pailsėti, miegamajame privalome jaustis jaukiai ir saugiai. O tai galima pasiekti tinkamai pasirenkant miegamojo kambario vietą ir tinkamą lovos bei kitų baldų išdėstymą jame. Jei nepasitikime Feng Shui, turėsime pasikliauti savo nuojauta ar patirtimi.

Feng Shui vienpusiškai siūlo vienintelį baldą visame kambaryje – lovą.

Bet lietuviškomis sąlygomis, kai viename bute tenka spaustis vos ne trims šeimos kartoms, tai būtų per didelė prabanga. Todėl reikia kaip įmanoma minimalistiškai įrengti vieną kambarių, kuriame galima būtų atsipalaiduoti po dienos įtampos, pasisemti energijos rytdienos darbams.

Miegamasis neturi būti didesnis už svetainę, jo griežtai nereiktų įrengti palėpėje, kur pasvirusios lubos, po juo neturi būti tuščių didelių erdvių, pavyzdžiui garažo, miegamojo siena neturi ribotis su vonios siena. Be abejo, pagrindinis baldas – lova. Ji turi stovėti prie sienos, bet truputį per atstumą, lova neturi sudaryti vienos linijos su durimis, galvūgalyje būtina atrama. Prieš lovą jokiu būdu negalima kabinti veidrodžio taip, kad pamatytume save. Taip pat veidrodis netinka ir prieš įėjimo į butą duris. Jei sutuoktiniai miega vienoje lovoje, čiužinys turi būti bendras, po lova nereikia nieko laikyti, naktinę lempą vertėtų pastatyti ant grindų, tai yra, žemiau akių lygio. Aštrūs ar statūs kampai, pavyzdžiui, atidarytų durų briauna, nukreipta į lovą, išbalansuos miegą.

Gimusiems vasarą, lovą reikia statyti galva į šiaurę, gimusiems žiemą – į pietus. Kitu laiku gimę gali prisitaikyti pagal poreikius ir esamas sąlygas. Miegoti galva į vakarus netinka niekam. Jei prie lovos norim statyti spinteles, tai būtinai dvi, viena negerai, be to, jos neturi būti aukštesnės už lovą, nes bus kliūtis energetiniams srautams. Jei kambaryje bus daug baldų ar kitų daiktų, energija klius už jų.

Miegamasis netinkamas atviroms knygų spintoms, nes tai – sustingusi energija. Kuo mažiau jame turi būti elektromagnetinių laukų – televizorių, telefonų, kompiuterių, nes tai skleidžia neigiamas sveikatai bangas, nereikia ir vandens stichijos – akvariumų, net paveikslų vandens tema. Nepaverskime miegamojo darbo kambariu, neprisineškime čia įvairių mokslo knygų ar augančių gėlių – visa tai išbalansuos miego ir ramybės energiją, neleis ramiai ilsėtis. Juo labiau  čia nepriimtini šeimyniniai ginčai!

Senovės kinų filosofija siūlo perprasti 5 elementų teoriją apie pagrindines gyvybinės energijos transformacijas. Šie elementai turi tikslų eiliškumą: medis – ugnis – žemė – metalas – vanduo. Jie sukuria vienas kitą ir sudaro uždarą ciklą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra priklausomas nuo vieno iš šių elementų. Pagal gimimo metų skaičius nusistatę savo elementą, mes žinosime kokios spalvos mums padės gyvenime, teigiamai veiks savijautą, o kokių mums reikėtų vengti.

Ir dar…

Jei ėmė erzinti ryški lempos šviesa, nenumokite ranka, tai gali reikšti susirgimą.

Nešluokite namų vakare – pinigus iššluosite…

Prietarai neveikia, kol jų nežinai, o kad neveiktų iš tiesų, įsisekite kur nors slapta mažą žiogelį.

Danutė

Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra Visuomenė

LAPKRIČIO PIRMOJI

Sekdamas, mūsų draugauki.me dienoraščio bendraautorės Danutės pavyzdžiu taip pat noriu parašyti keletą žodžių apie lapkričio pirmosios šventę. Ši diena bei jos prasmė, kurią nuo seno daugelis tautų kūrė ir puoselėjo įpareigoja dėmesį sukaupti vienintele linkme.

Tai kitokia šventė. Ji nepanaši netgi į Kalėdas ar Velykas, kurios. Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Jūs galėtumėte paprieštarauti, kad visos šventės pasižymi tuo, kad jų metu atliekami unikalūs, išskirtiniai, apeiginiai veiksmai.

Tačiau drįsčiau teigti, kad Vėlinės yra išskirtinės net ir šiuo požiūriu. Tiksliau jų metu mes elgiamės pabrėžtinai kitaip. Kalėdos, Kūčios, Velykos labai stipriai susiję su šventinių valgių gaminimu. Ir visos jos baigiasi mūsų užsėdimu prie gausiai nukrautų stalų. Juk privalome visko nors po truputį paragauti. Šeimininkės kelias savaites prieš pradeda ruošti ypatingesnius valgius. O šventės rytą stovėdami bažnyčioje jau galvojame kaip skanausime vieną ar kitą gardėsį ir bandome nuspėti kuo nustebins giminės, kuriuos aplankysime.

Vėlinės nieko bendro neturi su maistu. Ir tai yra pirmas šios šventės išskirtinumas, kurį aš pastebiu. Iš karto atsiprašau dėl menkų savo etnologinių žinių. Tačiau jeigu iki mūsų dienų neišliko specifiniai Vėlinių ir Ilgių valgiai reikia manyti, jog tai nebuvo itin reikšmingas šventės akcentas arba tai nebuvo kažkuo ypatingi patiekalai. Mes atsikeliame Vėlinių rytą ir neturime jokių papildomų minčių apie maistą. Tiesiog žinome, kad šiandien šventinė diena. Žinoma, turime nepamiršti pasistiprinti, juk tai žmogui gyvybiškai būtina.

Antras svarbus Vėlinių bruožas – mes netvarkome savo namų, savo kambarių, kiemų ir pan. Tačiau tvarkomės. Matyt, pagal pasaulio sąrangą nei viena šventė negali praeiti be švaros ir tvarkos elemento. Mes tvarkome savo mirusiųjų artimųjų kapus. Mes elgiamės neracionaliai, tvarkome neracionalią vietą, nesusijusią su mūsų kasdieniu gyvenimu ir šis poelgis mums neduoda jokios naudos. Mes tvarkome mirusiųjų pasaulį, jo išraišką prieš mūsų akis.

Ir trečias – esminis momentas. Jau paminėtas antrajame. Tai šventė susijusi su pabaiga, mirtimi, anapusiniu pasauliu. Rūpestis už vėles. Kad joms nieko netrūktų, kad legvai klajotųsi, kad už nieko nekliūtų, kad skristų švelniai ir ramiai. Virš dangaus, virš debesų virš saulės, virš žvaigždžių… Taigi, šventė neturinti nieko bendro su mumis, nieko bendro su širdies plakimu, minties galia, ateities planavimu ar praeities sureikšminimu.

Pakartosiu: Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Sutvarkę kapus, uždegę žvakes, mes tiesiog sustojame ir kurį laiką stovime. Ar jaučiate skirtumą? Mirties fenomenas atsako tikriausiai į visus mus kankinančius klausimus. Todėl daugelis tautų mirtį įsivaizduoją kaip teigiamą transformaciją. Tačiau mes negirdime daugelio atsakymų. Na, negirdime ir viskas.

Bet bent jau sustojame. Išgirstume jeigu sustotume dažniau, palauktume, praleistume, pagalvotume, atsiklaustume ir vėl sustotume.