Žymų Archyvai: tirolietiškos dainos

SENJORAI

Kažkodėl, kai pagalvoju apie pagyvenusius žmones, atmintyje iškyla Alpių papėdėje mažo miestelio kavinėje matytas vaizdas: du senukai, pasiramsčiuodami lazdelėmis ir įsikibę viens kitam parankėn, atėjo išgerti kavos. Mažytis, švarutis miestelis, prigludęs prie kalnų, išblizgintom siaurom gatvelėm su baltais nameliukais ir ta skrybėlėtų senjorų pora, oriai sėdinti kavinės terasoje – vaizdas, širdį pakutenantis iki graudulingo gerumo, išliko ilgam.

Panašius, išdidžiai orius senjorus teko matyti ir triukšmingoje Italijoje, ir turtingoje Austrijoje, ir snieguotoje Norvegijoje. Sunkiai dirbę ir sulaukę garbaus amžiaus, senjorai noriai įžengia į šį gyvenimo tarpsnį, nes tik jame gali atsipalaiduoti, pailsėti, pakeliauti, jie gali laiką skirti TIK SAU. O ir valstybė nepamiršta savo žmonių, kurių sunkaus darbo dėka buvo pasiektas esamas šalies pragyvenimo lygis – atsidėkodama jiems, užtikrina sočią bei laimingą senatvę. Deramai ir pagarbiai.

Nieko nebestebina plačiai besišypsantys aštuoniasdešimčiai žilaplaukiai, važinėjantys automobiliais, kalbantys mobiliaisiais, naršantys internete. Išsivysčiusiose valstybėse tai yra įprasti akiai vaizdai. Viename Italijos viešbutyje teko susidurti su amerikiečių senjorų grupe, kurie keliavo pėsčiomis, su kuprinėmis. Aišku, jėgos – nebe jaunystės, maršrutas parinktas pagal jų norus ir galimybes, tačiau reikėjo pamatyti, kokie jie buvo laimingi, sukritę viešbučio vestibiulyje ant minkštasuolio, pavargę, bet linksmai klegėdami, vis pasišaipydami iš savęs, atseit, jie tokie jauni, o jiems liepiama sėdėti ir ilsėtis. O kaip noriai jie kitą rytą vėl veržėsi į kelionę!

Kai po pasaulį paklajoji, pamatai įvairių žmonių, bet artimiausi ir geriausiai pažįstami tie, kurie šalia, su kuriais bendrauji, su kuriais susiduri kiekviename gyvenimo žingsnyje.

Iš tiesų – kas yra senjoras Lietuvoje?

Aš – miestietė, gimusi ir augusi tarp mūro ir asfalto, tačiau kaimą mačiau ne tik nuotraukose. Iš prisiminimų stalčiaus galiu iškelti senelių vienkiemį, kuriame prabėgdavo visos vaikystės vasaros. Žmonės ten daug ir sunkiai dirbo. Nuo tamsos lig tamsos. Tuometinis kolūkis Lietuvos pakraštyje technikos ypatingai neturėjo, atlyginimas dažniausiai apsiribodavo maišais grūdų ar miltų, kažkokį pinigėlį močiutė sugebėdavo susikurpti iš gaunamo pieno ar daržovių. Dar prisimenu kaip su tėvais, dėdėm ir tetom važiuodavom kasti durpių žiemai. Vieni kasdavo ir pildavo į specialią formą, kitiems tekdavo minti. Žinoma, kaip apsieis be mano pagalbos – išsitapnodavau iki ausų… Močiutė, senelio padedama, kirpdavo avis, tai aš bliaudavau kartu su avyte, matydama jos ašarotas akis. Paskui mama verpdavo tą iškarštą vilną, megzdavo šiltas kojines, megztinius. Mus maitino ir rengė nuosavas ūkis – karvės, kiaulės, avys. Bet tik tai dienai, apie jokius taupymo procesus senatvei tada niekas nedrįsdavo nei pasvajoti.

Su laiku jaunimas iš to kaimo išsilakstė į miestus ir šiandien, praėjus vos ne pusšimčiui metų, situacija menkai tepasikeitusi. Valdžios ir Dievo užmiršti žmonės atokiuose vienkiemiuose murkdosi savo gyvenimuose kaip kas išmano, kaip kas sugeba. Menkas pensijas gaunantys, ligų surakinti, artimųjų neturintys arba retai lankomi dėl menkai pravažiuojamų kelių. Kai liga visai atima jėgas, vaikai, jei padoriai užauginti, susirenka senolius pas save, į miestą, suklypusias trobas palikdami likimo valiai. Graudu matyti susmegusį, stogo šlaitu žemę remiantį namelį, kuriame išties ne viena karta užaugo, žmonės gyveno ir mylėjo, krykštavo vaikai.

Kai tetai papasakojau apie matytas senjores, kurios, gražiai apsirėdę, susitinka kavinėje ir dar tirolietiškas dainas uždainuoja, tai toji tik rankom lyg sparnais suplasnojo. Taip, ištisiniu skauduliu pavirtusiam, su ramentais vos ne vos judančiam žmogui toks pasakojimas nuskambėjo kaip patyčios.

Širdį spaudžia matant, kad gyvenimo kelias, daugiau ar mažiau visiems vienodai prasidėjęs, labai jau nevienodai vinguriuoja nuo kalno…

Bet tai tik mano nuomonė.

Danutė