Žymų Archyvai: Taupymas

Savaitės konkursas: kaip aš tausoju elektros energiją namuose?

lesto receptu knyga
Geriausio patarimo autorius kiekvieną savaitę laimės keturių taupiųjų lepučių komplektą ir energiją tausojančio vartojimo “Receptų knygelę”.

AB LESTO „Draugauki.me“ skaitytojams pradeda organizuoti konkursus. Kiekvieną savaitę uoliausi lankytojai turės galimybę pasukti galvas įvairiais energijos taupymo klausimais. Taigi, pirmasis šios savaitės klausimas:

Mano patarimas – kaip aš tausoju elektros energiją namuose.

SVARBU: kad žmogui nebūtų sumažėjęs komfortas, t. y. kad nereikėtų sėdėti prie žvakių ir taip taupyti savo gerovės sąskaita.

Rinksime geriausią savaitės patarimą. Laimėtojus išrinks VšĮ. „Socialinės atsakomybės projektai“ įkūrusios ir prižiūrinčios „Draugauki.me“ darbuotojai.

Geriausio patarimo autorius kiekvieną savaitę laimės keturių taupiųjų lepučių komplektą ir energiją tausojančio vartojimo „Receptų knygelę“.

Lemputės – A klasės, 5 kartus taupesnės už kaitrines: jos yra 15W, o šviečia kaip 75W. Gamintojo nurodomas galiojimo laikas – 6 metai (arba 6000 valandų). Lemputės šviesos spalvinė temperatūra – 2700 kelvinų, t. y. šilta šviesa, geriausiai tinkama namams.

Valgyk ir taupyk, arba kaip mažinti išlaidas maistui…

Kai maisto produktų kainos vis stiebiasi į nežinomas aukštumas, kai mus vis vilioja naujos akcijos prekybos centruose, vėl ir vėl kyla klausimas – kaip sutaupyti. Atsisakyti gardaus kąsnelio ar tiesiog imti ir labiau kontroliuoti pirkinius? Gal neverta gaminti namuose, gal taip brangiau?

Foto M. Aglinskaitės
Foto M. Aglinskaitės

Visgi gaminti namuose verta ir naudinga, įdomu ir taupu. Mūsų mamos ir močiutės tikriausiai užverstų pačiais pačiausiais taupymo virtuvėje triukais. Na, o šiandien dalinuose užsienio spaudoje rastais ir mums adaptuotais patarimais. Gal ir visiems žinomais, bet ne pro šalį dar kartą juos peržvelgti.

Gaminti daugiau ir dalį užšaldyti kitam kartui. Daugelį patiekalų tikrai galima lengvai laikyti šaldiklyje, o prireikus atšildyti, pvz., gamindami pyrago pagrindą, dalį tešlos užšaldykite. Kitą kartą tiesiog sugalvosite naują pyrago įdarą, o pagrindas jau bus paruoštas. Taip sutaupysite ir laiko.

Vienas puikiausių patarimų – planuoti savaitės pietus. Apgalvojame, ką norėtumėte valgyti kiekvieną dieną, peržiūrime produktų lentynas virtuvėje, šaldytuvo turinį ir sudarome pirkinių sąrašą. Jau seniai įrodyta, jog perkant pagal iš anksto numatytą planą sutaupome net iki 10 % pirkinio sumos.

Toliau skaityti Valgyk ir taupyk, arba kaip mažinti išlaidas maistui…

SENJORAI

Kažkodėl, kai pagalvoju apie pagyvenusius žmones, atmintyje iškyla Alpių papėdėje mažo miestelio kavinėje matytas vaizdas: du senukai, pasiramsčiuodami lazdelėmis ir įsikibę viens kitam parankėn, atėjo išgerti kavos. Mažytis, švarutis miestelis, prigludęs prie kalnų, išblizgintom siaurom gatvelėm su baltais nameliukais ir ta skrybėlėtų senjorų pora, oriai sėdinti kavinės terasoje – vaizdas, širdį pakutenantis iki graudulingo gerumo, išliko ilgam.

Panašius, išdidžiai orius senjorus teko matyti ir triukšmingoje Italijoje, ir turtingoje Austrijoje, ir snieguotoje Norvegijoje. Sunkiai dirbę ir sulaukę garbaus amžiaus, senjorai noriai įžengia į šį gyvenimo tarpsnį, nes tik jame gali atsipalaiduoti, pailsėti, pakeliauti, jie gali laiką skirti TIK SAU. O ir valstybė nepamiršta savo žmonių, kurių sunkaus darbo dėka buvo pasiektas esamas šalies pragyvenimo lygis – atsidėkodama jiems, užtikrina sočią bei laimingą senatvę. Deramai ir pagarbiai.

Nieko nebestebina plačiai besišypsantys aštuoniasdešimčiai žilaplaukiai, važinėjantys automobiliais, kalbantys mobiliaisiais, naršantys internete. Išsivysčiusiose valstybėse tai yra įprasti akiai vaizdai. Viename Italijos viešbutyje teko susidurti su amerikiečių senjorų grupe, kurie keliavo pėsčiomis, su kuprinėmis. Aišku, jėgos – nebe jaunystės, maršrutas parinktas pagal jų norus ir galimybes, tačiau reikėjo pamatyti, kokie jie buvo laimingi, sukritę viešbučio vestibiulyje ant minkštasuolio, pavargę, bet linksmai klegėdami, vis pasišaipydami iš savęs, atseit, jie tokie jauni, o jiems liepiama sėdėti ir ilsėtis. O kaip noriai jie kitą rytą vėl veržėsi į kelionę!

Kai po pasaulį paklajoji, pamatai įvairių žmonių, bet artimiausi ir geriausiai pažįstami tie, kurie šalia, su kuriais bendrauji, su kuriais susiduri kiekviename gyvenimo žingsnyje.

Iš tiesų – kas yra senjoras Lietuvoje?

Aš – miestietė, gimusi ir augusi tarp mūro ir asfalto, tačiau kaimą mačiau ne tik nuotraukose. Iš prisiminimų stalčiaus galiu iškelti senelių vienkiemį, kuriame prabėgdavo visos vaikystės vasaros. Žmonės ten daug ir sunkiai dirbo. Nuo tamsos lig tamsos. Tuometinis kolūkis Lietuvos pakraštyje technikos ypatingai neturėjo, atlyginimas dažniausiai apsiribodavo maišais grūdų ar miltų, kažkokį pinigėlį močiutė sugebėdavo susikurpti iš gaunamo pieno ar daržovių. Dar prisimenu kaip su tėvais, dėdėm ir tetom važiuodavom kasti durpių žiemai. Vieni kasdavo ir pildavo į specialią formą, kitiems tekdavo minti. Žinoma, kaip apsieis be mano pagalbos – išsitapnodavau iki ausų… Močiutė, senelio padedama, kirpdavo avis, tai aš bliaudavau kartu su avyte, matydama jos ašarotas akis. Paskui mama verpdavo tą iškarštą vilną, megzdavo šiltas kojines, megztinius. Mus maitino ir rengė nuosavas ūkis – karvės, kiaulės, avys. Bet tik tai dienai, apie jokius taupymo procesus senatvei tada niekas nedrįsdavo nei pasvajoti.

Su laiku jaunimas iš to kaimo išsilakstė į miestus ir šiandien, praėjus vos ne pusšimčiui metų, situacija menkai tepasikeitusi. Valdžios ir Dievo užmiršti žmonės atokiuose vienkiemiuose murkdosi savo gyvenimuose kaip kas išmano, kaip kas sugeba. Menkas pensijas gaunantys, ligų surakinti, artimųjų neturintys arba retai lankomi dėl menkai pravažiuojamų kelių. Kai liga visai atima jėgas, vaikai, jei padoriai užauginti, susirenka senolius pas save, į miestą, suklypusias trobas palikdami likimo valiai. Graudu matyti susmegusį, stogo šlaitu žemę remiantį namelį, kuriame išties ne viena karta užaugo, žmonės gyveno ir mylėjo, krykštavo vaikai.

Kai tetai papasakojau apie matytas senjores, kurios, gražiai apsirėdę, susitinka kavinėje ir dar tirolietiškas dainas uždainuoja, tai toji tik rankom lyg sparnais suplasnojo. Taip, ištisiniu skauduliu pavirtusiam, su ramentais vos ne vos judančiam žmogui toks pasakojimas nuskambėjo kaip patyčios.

Širdį spaudžia matant, kad gyvenimo kelias, daugiau ar mažiau visiems vienodai prasidėjęs, labai jau nevienodai vinguriuoja nuo kalno…

Bet tai tik mano nuomonė.

Danutė