Žymų Archyvai: tarnyba

PAŠTO PASLAUGOS

Visgi keistų dalykų yra mūsų valstybėje. Pavyzdžiui, pašto paslaugos. Ar žinote, kad be Lietuvos pašto niekas kitas mūsų respublikoje negali teikti laiškų surinkimo ir paskirstymo paslaugų? Taip, Lietuvos paštas yra monopolinė įstaiga ir pagal Lietuvos įstatymus tokią pat veiklą niekas kitas vykdyti negali. O jeigu pabandys, bus nubaustas. Įdomu, tiesa?

Reiškia kažkam naudinga šalyje, kad tam tikros verslo rūšys neturėtų konkurencijos ir veiktų niekieno neliečiamos. O juk galiausiai tai ant savo pečių juntame mes. Nėra konkurencijos – nėra naudos paslaugų vartotojams. Kokias kainas Lietuvos paštas pateikia tokias ir mokame. Be kalbų. Juk negali ateiti konkurentas ir pasiūlyti geresnes paslaugas ir be to mažesne kaina. Draudžia įstatymas.

Įvairios skubių siuntų tarnybos, kurjerių įmonės veikia, žinoma, Lietuvoje. Bet šios paslaugos griežtai skiriasi nuo tų, kurias teikia Lietuvos paštas. Esminis skirtumas, jog šios įmonės privalo laiškus ir siuntinius priimti iš kliento rankų ir pristatyti taip pat į rankas. Tačiau jeigu norėtų pastatyti pašto dėžutes greta Lietuvos pašto surinkimo punktų, į kurias žmonės patys galėtų pristatyti laiškus, įmonės būtų baudžiamos. Šią teisę turi tik vienintelė valstybės bendrovė.

Konkurencijos šioje srityje neturime. Todėl ir paslaugos teikiamos dažnai neprofesionaliai ir nešiuolaikiškai. Kiek kartų atvykęs į Kauno centrinį paštą turėjau po valandą ir daugiau laukti, kad išsiųsčiau smulkų siuntinį. Sykį atstovėjus gerą laiko tarpą eilėje buvo pranešta, kad aptarnaujantis žmogus dabar padarys pertrauką ir eis pietauti. Visas eilės galas turėjo pereiti prie kito langelio ir stovėti nežinia kiek toliau. Prie to pačio langelio grūdasi ir mokantys mokesčius už komunalines paslaugas ir siunčiantys laiškus. Štai tokie monopolizmo „pliusai“.

Tačiau laiškus vis vien norisi rašyti. Visada maloniau gauti tikrą ant popieriaus žmogaus ranka parašytą ir įdėtą į voką laišką. Tokį su daugybe antspaudų, pašto ženklais, sunkiai perskaitomu atgaliniu adresatu, aplankstytais kampais, mačiusį šilto ir šalto. Savo istoriją sukūrusį laišką.

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė