Žymų Archyvai: Svirkalnis

VAIZDAI IŠ MANO PASAULIO

Aš noriu parodyti kai kurias man širdžiai mielas nuotraukas. Tikiuosi, kad ir mano draugams bus įdomu. Pirmoje nuotraukoje mano tėviškės namas. Dabar jis stovi tuščias. Toliau kelias į tėvų namus. Dar toliau mano namai. Priekyje matosi prūdas, kur mudvi su Seila maudomės. Kalnas, kurį vadiname Svirkalniu – fotografuotas ankstyvą pavasarį. Penktame vaizde matosi sūnaus Osvaldo mergaitė – ketvirta anūkė Gabrielė. Po to senolė, jai 87 metai. Paskutinėje nuotraukoje Joninių laužas.

PATRICIJOS DEBIUTAS – DEGANTI ŽOLĖ

Vakar vaikščiojau po pavasarėjančius laukus. Iš namų pasiėmiau fotoaparatą ir padariau pirmąsias nuotraukas. Mobiliu telefonu buvau jau fotografavusi. Iš vaizdų, spręskite patys, kaip man pavyko. Pirmiausia aptikau degančią žolę, mums priklausiančiame Svirkalnyje – jis už 1,5 kilometro nuo namų. Nežinau, ar čia labai didelė žala gamtai, kaip sako informacinės priemonės? Tada ir įamžinau šį nusikaltimą. Vėliau ėjau prie aprašyto ir mano pavadinto „Gulbių ežero“. Ten plaukiojo tik dvi gulbės, o 4 aprašytieji gulbiukai atskirai nuo tėvų įsikūrę.  Matyt, kaip ir vaikai mėgsta kurt savus gyvenimus. Pareinant namo, dar padariau savo upės Širvintos nuotrauką. Jos pavadinimas kilęs iš  pradžios, kur pradeda tekėt iš Paširvinčio miško, netoli Vištyčio. Tai tokie mano pastebėjimai.

Patricija

deganti-zole

deganti-zole-2

deganti-zole-3

sirvintos-upe

NETEKTIS

Pavasarį vaikščiojau  gimtojo kaimo laukais. Čia labai gražūs gamtos vaizdai. Gyvenu vienoje iš gražiausių Vilkaviškio rajono vietų. Čia stūkso nuostabiai gražus kalnas Svirkalnis. Netoliese teka Salomėjos Neries apdainuota Širvinta. Gamtovaizdžiui papuošti tetrūko vandens telkinio. Dviejų seniūnijų pastangomis buvo iškastas nedidelis ežeras.

Aš jį pavadinau gulbių ežeru. Pavasarį čia plaukiojo dvi poros gražuolių paukščių. Vieną kartą atėjus  radau į krantą išlipusią nebegyvą gulbę. Netoliese plaukiojo gyvenimo draugas: toks vienišas ir liūdnas. Po to aš dažnai ateidavau prie ežerėlio. Ta pati gulbė plaukiojo ir plaukiojo netoli kranto: tarsi laukdama stebuklo. Iš kur grakščiajai gražuolei žinoti, kad amžinasis gyvybės ir mirties ratas jos draugei užsivėrė. Tad gulbė vis  laukė ir laukė. Dabar supratau, kodėl žmonės sako, kad gulbės pačios ištikimiausios viena kitai. Žmonės privalėtų pasimokyti iš šių paukščių. Tik, kai iš paukščio liko griaučiai, gulbė išskrido iš šio ežero.

Kita gulbių pora sulaukė palikuonių. Man atėjus, rudenėjančio dangaus fone, ežero paviršiumi greta tėvų nardė keturi rusvi gulbiukai.

Patricija