Žymų Archyvai: šventadienis

ADVENTAS

Keturi sekmadieniai iki Kalėdų.

Atėjimas į džiaugsmingą šventę.

Adventas.

Tokie paprasti, o daug reiškiantys žodžiai. Nuo senų laikų lietuviai ant Advento vainiko segdavo keturias žvakes, simbolizuojančias keturias Advento savaites.

Adventas krikščionių religijoje yra laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Kiekvienam šventadieniui tamsoje uždegdami po vieną žvakę, vis labiau artėjame prie džiaugsmingo įvykio. Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną, o tęsiasi jis iki Kalėdų.

Prisimenu, tėvai dažnai pasakodavo savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus – kaimo žmonės susirinkdavo į vieną trobą, vakarodavo, dirbdavo kažkokius namų ūkio darbus ir labai daug dainuodavo. Dainuodavo ir advento arba kalėdines dainas, senoviškas, tęsiamais balsais, tarsi giesmes. Vėliau kaimas pamažėle persikėlė į miestą, keitėsi buitinės sąlygos, keitėsi ir pats gyvenimas, atsirado kitokie rūpesčiai. Žmonės dabar nebedainuoja tik šiaip sau…

Šiandien Advento metu nelabai norima susilaikyti ir nuo triukšmingų linksmybių, nuo vakarėlių, daugiau lygiuojamasi į vakarų pasaulio pasiūlytą kalėdinį šurmulį, kuris paremtas vien materialinėmis vertybėmis, blizgučiais apkarstytais pirkiniais bei dovanomis. Jaunimas nori linksmintis.  Kažkodėl dauguma lietuviškų švenčių yra labai liūdnos. Ne išimtis ir Advento laikotarpis – tai daugiau tikinčiųjų maldų, vyresnio amžiaus žmonių susikaupimo ir pragyvento laiko apmąstymų metas. Beje, linksmybių nepateikia ir nevykusi žiema. Tamsiausios ir niūriausios metų dienos, besniegis, lietingas laikotarpis tarsi įpareigoja liūdėti.

Mano vaikystės vasaros prabėgdavo kaime pas močiutę. Sunkiai dirbo seneliai, ūkis didelis, darbų daug, bet niekuomet nepamiršdavo pasninkauti. Visada penktadieniai būdavo pasninko dienos, kažkaip to nereikėdavo priminti ir mums, vaikams. Ir Advento laikotarpiu lietuviams būdinga laikytis pasninko, tarsi pasėjama mintis, kad gali savanoriškai pasidalinti su kitu tuo, ko pats turi per daug. Žinoma, yra išimčių – kūdikiai, seneliai, ligoniai – visi, kuriems būtina apibrėžta mityba. Bet manau, kad retkarčiais susilaikyti nuo maisto visai nekenkia mūsų organizmui.

Visą Advento laikotarpį skirsime pasiruošimui Kristaus atėjimui, Kalėdoms, nepamiršime savęs bei savo aplinkos: reikia apvalyti ne tik tolimiausias, sunkiai pasiekiamas namų kertes, bet ir savo mintis bei sielą.

Iš vaikystės prisimenu mamos pamokymus, kad visi mūsų poelgiai žemėje, visi darbai – geri ir nelabai geri – yra registruojami ir kad už tai kada nors bus atseikėta tuo pačiu…

Tokia mano nuomonė.

Danutė

NESIRKITE…

Bjaurus metų laikas dabar. Iš po nakties tarsi ir pašalę, sausas gaivus oras, o popiet, žiūrėk, jau barbena į palangę, einam susitraukę nuo gūsingo vėjo, lydimo smulkaus lietaus, kojos šlapios ir iškart sloga, čiaudulys, o gal ir gripas prigriebia.

Bet gerai sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik blogas apsirengimas. Juk ne pirma tokia žiema mūsų gyvenime, turim galimybę pasiruošti jai iš anksto, o ne tada, kai jau susergame. Vasarą kuo dažnesnis vaikščiojimas basomis, kai dirginami visi paduose esantys taškeliai, per pėdas grūdinamas visas organizmas, aktyvinamas visų vidaus organų darbas – visa tai, atrodo, visiems žinomi dalykai ir nebereikia niekam to priminti. Kai kas nors suserga, neišlaikau ir pradedu priekaištauti, kad laiku nesigrūdino ir štai rezultatas. Bet ne išimtis ir aš pati esu…Atsitinka visaip, nuo visko neapsisaugosi…

Natūralus, iš senolių išminties išlikęs gydymo būdas, ką pataria ir visi žolininkai, yra prakaitavimas. Vos pajutus pirmuosius gripinius požymius, reiktų pagulėti karštoje vonioje su įvairiom žolelėm. Jeigu širdis nepriima karštos vonios, tai bent jau kojas galime pamerkti į karštą ir stipriai druska prisodrintą vandenį, tuo pačiu metu išgeriam karštos arbatos ir lendam į lovą prakaituoti. Prakaituodamas kūnas per odą išskiria begalę šlakų, o su jais išeis ir mūsų ligos sukėlėjai. Prakaitavimą dar padidina liepžiedžių ar aviečių arbata. Skaudant gerklei, kai užgula krūtinę, labai padės pakaitinta druska drobiniame maišelyje, kvapnių žolelių inhaliacijos ar skalavimas šiltu virtų bulvių nuoviru. Bet kokiu atveju, susirgus reikia gerti daug šiltų skysčių, kad kuo greičiau išsivalytų organizmas. Vaistų reiktų imtis kai šios pastangos neduoda norimų rezultatų.

Kiaurus metus mūsų šaldytuve turėtų būti tarkuotos imbiero šaknies, medaus ir citrinos mišinio. Kai tik baigiasi vienas indelis, pasiruošiame kitą…Arbatinis šaukštelis tokio mišinio į truputį pravėsusią arbatą kasdien priduos sveikatos ištisus metus, stiprins organizmo imuninę sistemą. Taip nuo ligų labiau apsiginsime ir nuo cukraus atprasime – dviguba nauda.

O šventadieniais prie tokios arbatos susėdus su savo antrąja puse, nedidelis griekas mažą brendžio taurelę įsipilti – ir nuotaika pagerės, ir kraujagysles pravalys. Nei vienas daktaras dar niekam šito neuždraudė…

Ir tuomet neliks mums blogo oro. Tik šilčiau teks apsirengti ir pirmyn į darganą. Drąsiai atidengsim plaukus ir veidą dulkiančiam lietučiui, kad prisodrintų drėgmės ir gaivos ilgam…

Nesirkite…

Danutė