Žymų Archyvai: Suvalkija

GRAŽIŠKIŲ BAŽNYČIOS VARGONAI

Įspūdinga šventė įvyko šių metų lapkričio 23 d. mūsų Gražiškių bažnyčioje. Čia pirmą kartą buvo atliekama bažnytinė muzika restauruotais vargonais. Juos naujam gyvenimui prikėlė broliai Sakalauskai. Na, o iki šios dienos tekdavo naudotis elektroniniu instrumentu, kuris, žinoma, neprilygsta akustiniam variantui.

Vargonų muzika stebuklinga, mistiška. Ji kupina nepakartojamos estetikos bei filosofijos. Nuostabiausias kūrinys vargonams man būtų Oginskio polonezas „Sugrįžimas į tėvynę“. Atrodo taip ir kyli aukštyn aukštyn kartu su muzika. Tą popietę mūsų bažnyčioje skambėjo Bacho, Hendelio, Naujalio sakralinės muzikos kūriniai. Koncertą vedė Suvalkijos ansamblis.

Galbūt kam nors bus įdomi Gražiškių bažnyčios istorija. Ji pastatyta 1881 m. – vargonai  1883 m. Jų meistras buvo lenkų kilmės Juzefas Šimanskis.  Restauracijos metu specialistai šias datas atrado vienoje iš vargonų triūbų. Instrumentu Gražiškėse pirmiausia grojo kompozitorius Sasnauskas, čia buvo pirmoji jo darbovietė (1883-1885m.).
Šie metai vargonų instrumentui – jubiliejiniai. Prieš 600 metų jie atkeliavo į Lietuvą. 1408 m. Marienburgo dokumentuose rašoma: Vytauto didžiojo žmonai Onai Kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas padovanojo mažus nešiojamus vargonėlius. Manoma, jog tai ir buvo pirmieji vargonai tuometinėje Lietuvos teritorijoje. Gali būti, kad šis neįprastas muzikos instrumentas skambėjo naujai pastatytoje Trakų pilyje.

Vargonai pirmiausia paplito bažnyčiose. Juos dažniausiai statė klajojantys meistrai iš Lenkijos, Karaliaučiaus krašto ir Vokietijos. XVIIIa. vargonystė išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Seniausi vargonai mūsų šalyje stovi Kretingos bažnyčioje: manoma, kad jie čia skamba nuo 1680 m. Patys didžiausi ir gražiausi šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Europos lobiu laikomi Įgulos bažnyčios vargonai Kaune. Nemažai senų vargonų išlikę Žemaitijoje. Vilkaviškio rajone vieni seniausių ir įdomiausių yra Vištyčio, Gražiškių ir Alksninės vargonai. Artimiausiu metu juos įvertins dr. Povilionis – vargonų specialistas.

Kiekvieni vargonai yra nepakartojami ir unikalūs, turintys tik jiems būdingą, išsiskiriantį skambesį.

Patricija

ZITOS DIENORAŠTIS

Sveiki, gavome laišką iš ko gero aktyviausios draugauki.me lankytojos Adelės. Štai jis:

MŪSŲ ZITA

Pasigirsiu… turtingas mūsų Jurbarkas. Džiaugiamės, kad miestas įsikūręs ant trijų upių krantų, didžiuojamės palei Nemuną nusidriekusiomis pilimis ir t.t., tačiau didžiausi turtai slypi kitur. Tai žmonės. Kartais tokie paprasti, lyg niekuo neišsiskiriantys.

Šį kartą aš kalbėsiu apie Zitą, dažniausiai vadinamą Zitele. Kalbėsiu apie moterį paprastą, bet visų matomą. Mūsų akys jau priprato prie sėdinčiųjų invalido vežimėliuose, tačiau retas kuris nepastebime jų sutikę kelyje, renginyje ar koncerte. Negaliu kalbėti už visus, tačiau aš sutikusi Zitą, nematau jos negalios. Tik paraginta suvokiu, kad ji pati nepakels puodelio arbatos, nenusišluostys ištryškusios ašaros, nepaims dovanoto gėlės žiedo.

Pirmą kartą Zitelę pamačiau televizijos laidoje ir nuo to laiko neturėjau ramybės, taip norėjau susipažinti. Su Zita lengva bendrauti, aš iš jos daug išmokau. Tvarkingi namai traukia kaimynus ir draugus. Sunku suprasti, kaip ji sugeba tvarkyti savo gyvenimą, išgyventi asmenines bėdas, visada gražiai atrodyti, vadovauti neįgaliųjų klubui „Svaja“.

Senokai žadėjau Zitelei padėti susirasti kituose rajonuose gyvenančius likimo draugus. Dedu viltis, kad man pagelbės   www.draugauki.me. Jau įsivaizduoju kaip Zita diktuoja telefonu savo mintis, o aš užrašau ir išsiunčiu. Sulaukusios atsiliepimų abi džiaugiamės ir aptariame.

Yra dar viena svajonė – padėti Zitai įsigyti kompiuterį. Kaip laikraštį ar knygos lapus, taip ir kompiuterio pelę jai pavedžiotų globėjai ar užsukę draugai. Man taip norisi, kad ji savo akimis pamatytų, dalyvautų, suteiktų stiprybės nusivylusiam.

Pavartykime  LPD Jurbarko skyriaus ir „Svajos“ klubo bendravimo dienoraštį.

Radijo laida  LR, 2008 08 05, 19.05   Sveikinimų ratas

Šiandien jurbarkietė, neįgaliųjų klubo „Svaja“ pirmininkė Zita Bartusevičienė švenčia gražią 55 metų sukaktį. Švenčia apsupta klubo narių, kaimynų ir draugų.

Dažni telefono skambučiai byloja apie tai, kiek daug žmonių linki viso ko geriausio trapiai, daug metų prie invalido vežimėlio prikaustytai, moteriai.

Manau nesuklysiu, jei daugelio Jurbarko neįgaliųjų vardu pasakysiu: „Ačiū, Zitele, kad Tu esi! Tu daug kam padėjai suvokti, kad pati didžiausia vertybė gyvenime yra gyvenimas. Tu moki juo džiaugtis ir imti viską, ką jis duoda. Kai viltys viena po kitos atkrinta, esi tvirta ir rami. Kenti, bet esi išdidi.“

Jurbarkiečių parkinsonikų vardu sveikinu gražaus jubiliejinio gimtadienio proga ir sakau: „Tu esi stipresnė už likimą. Būk dar ilgai, ilgai…“

Skyriaus pirmininkė Irena Mačiulienė

Lietuvos Dž.Parkinsono draugijos Jurbarko skyriaus leidinys Nr.1(20) 2008 m. rugpjūčio 5 d.

SPECIALUS PROGINIS PRIEDAS /sutrumpintas/

ŽIUPSNELIS IŠ ARCHYVO

1953 metų rugpjūčio 5 dieną Suvalkijoje gandras nešiojo vaikučius. Keletą jų nunešė ir paslėpė kopūstuose šalia Kukarskės gimdymo namų. Tuo tarpu jauna, Kidulių pakraštyje gyvenusi, Bosų šeima ieškojo savo meilės vaisiaus. Ir atsitik man taip – Bosai gandro dovaną surado netoli namų. Pasirinko jie mergaitę pačią gražiausią iš gražiausių, parsinešė į namus ir pavadino  Zitos vardu.

Zitelė augo mylima ir saugoma nuo piktos akies. Bėgiojo, krykštavo, augo didyn ir vis gražyn, gražyn…. Kaipgi negražėsi, kai lemta gyventi nuostabios gamtos prieglobstyje, Sudarge. 1968 metais, paklausiusi nuoširdžių Sudargo mokytojų patarimo, išvažiavo tęsti mokslų, semtis pedagoginių žinių Kapsuko pedagoginėje mokykloje.

Daugelio bernelių akys sukosi Zitelės pusėn, bet ji kaimynų tarpe nerado tokio, kuris širdelę suvirpintų. Tuo pasinaudojo jaunikaitis iš kitos pusės Nemuno. Paliko Zita poetų apdainuotą Suvalkiją. Paliko, bet nepamiršo. Dar ir dabar ji sapnuoja Nemuno šlaitus, pilnus gėrybių miškus, nuostabius žmones ir ištikimus draugus.